Tam tikrais momentais

Truputį arčiau nei arti,  šiek tiek per daug nei reikia
ir pavasariai jau rezervavo bilietus:
emigruos.
O mes liūdėdavom saikingai,  tik tam tikrais momentais.
Prašymai Dievo adresu,  ant laumžirgio sparnų rašyti - 
Vieni taip ir liko šiek tiek ne iki galo išklausyti.
O mes tikėjome
(tam tikrais momentais)
Žemynais, debesimis, vieni kitais.
Tikėjome pūga,
žiogo aimana,  žolės žalumu ir rytmečio fragmentais.
Tikėjome, kad reikia surasti ranką,
kurią suspaudus nebevalia paleist.
ir kaip kvaila buvo manyti,
jog stipriai užsimerkus, labai panorėjus
pirštų galiukais sugrįš šiluma,  
skolinta iš Akties baltųjų meškų.
Kartais radę savo uostus
ištiesę delnus paleisdavom taip ir nesupratę
kaip gera turėti.
Patys nežinojom ką gaudavom.
Kaip dažnai vienas kitam atrodėme uolos,
verkėm vandenynais,
nes tai buvo meniška ir gražu.
Kai aš būsiu margas kaip karvė drugelis,
vadinsiuos išdidžia plaštake. Kitų tokių nebus.
Truputį per mažai stengėmės, per greit paleidom
ir laineriai skrodžia miegančius debesis,
kažkur, o gal visai čia pat vaidenas Afrikos,
Tik mes nesupratom, kur grindys ir lubos.
Tikėjom artoju ir grūdu.
Gimę bepročiais antrą kart išprotėt nebegalim,
o mirti kasnakt..
Tai būtų per daug.