Ryšys

Dangus melsvas,
o ir žvaigždės
kaip votys -
kartais ir jos klysta
ir jų laukia klaidos,
vaikai, vystyklai.
Vaikai - džiaugsmą šoka,
o suaugę - groja liūdesį.
Žmonių, medžių galvos,
kaip rožės,
kaip tulpės vysta
ir svyra moterys
kaip pušys girtos
ir išardo,
ne vieną -
šeimyninį lizdą.
Mirtis - maisto negauna
ir ateina
tamsi naktis

Ir Mirtis -
sulėtinus apsisukimus
išnyra ties krūmais
ir pasineria
į širšinų,
į šerkšnų nėrinius -
su žiema ir pavasariu
susimokius..

Darbai, mintys
ant aukšto,
kaip obuoliai
sunokę,
o Mirtis - galvas kapoja
ir suranda
dienos pradžią.

Miega žmonės, medžiai,
o jų galvose
tarsi pelės -
lapai šmirinėja,
o Mirtis maitinasi -
saulės atšvaitais
ir jai, kažką gražaus -
žmonės padirbs rytais.

Mirtis iš tolo
ir mane pamato
ir labai stebisi
išgirdus
mano vardą.
- Esi, toks gražus
ir tave, Pragare,
jau verda?
O vasarai atėjus
ir Mirtis
kažką gražaus
ir nepaprasto
sulaukia.
Mirtis maitinasi
marių ūžesiu,
prakaitu, krauju -
papirkta -
tėvų malūnu,
senu pirkiniu
ir Miršta Mirtis
ir už tave
jaunesnė -
nurijus
duonos kąsnį.

Atsidaro
vasaros durys
ir mintys
vidury miestų,
miškų atsidūrusios -
įveikia
neįveikiamą aukštį.
Dievas
nuosprendį pasirašo
ir atsinaujina -
neįveikiamas ryšys.