Penktas liepos antradienis

Piešiu
panoramą
išgėręs - šimtą gramų
taip gera, šilta
ir taip keista matyti
tavo linksmą veidą.
Buvo gera -
jaunai, gražiai pasipiršti
ropojo mintys
lyg bitės pirštais
o akyse,
sijonai, suknios -
ir svajojau apsvaigęs
nuo karščio
lyg nuo medžio
nukritęs lapas,
o sijonai, suknios,
akinančios, ryškios,
o prisiminimai -
akli, trumpi, šykštūs.
Gaubs tamsa namą
liepos vėtrų plakamą
o tu, kažkur išvažiavai
ir mane -
apgavai

Kelis auksinius
sutaupęs
ir pragėręs
ne vieną litą,
iškeikiau vietinį elitą
ir buvo gera
į namus atėjus
nušvito akys -
nežemiška šviesa -
kaipgi kitaip
reikės nubraukt ašaras
nuo tavo veido
ir į atmintį įrašyti
mišką skersvėjų plakamą
manyje, praėję metai verkia,
o aš, užsiplieskęs
ryžtu, drąsa -
pusčiau dalgius,
grėbiau šieną -
buvau jaunas, gražus -
dobilų, kviečių pjovėjas
ir niekas,
pro mane nepraeis
lyg į motinos sijoną
laikausi įsitvėręs
ir lyg ant lyno,
laikausi - vos vos
ir netenku -
dieviškos
spalvos

Nužydėjo ievos
sukrito į upę pienės
nurudo pievos,
o prisiminimai šykštūs,
ir ta ironija,
tarp eilučių
ir laksto vištoms
aplink kojas vaikučiai
ir kankinančiai,
gurgžda suknių,
sijonų šilkas,
o medžiai kaip griaučiai
ir miškas nuogas
sunku atviriems,
geraširdžiams gyventi,
o metai
pasigers
ir prigers lėtai -
nuo konjako, vyno -
pajudėjo ledai

Tos mano mintys
vienadienės
ir moterys kaip pienės
kaip nuleistos vėliavos
Ar svajoja lašas krisdamas
ar svajoja liepos vėtros
nuo šakų, rasas krėsdamos,
o sijonai, suknios -
akinančios, ryškios,
šitiek metų
lyg karstuose -
spintose guli
ir ateina
naktimis motulė
ir iš akių - ašaros
kaip pupos trykšta -
pasigirsta paslaptingi
nakties garsai -
tegu sudega
prisiminimų
laužai, tą penktą
liepos antradienį,
dar liko vienos durys
ir aš tave,
kaip aukso radinį...