Paskutinė vasaros diena

Iš kavos tirščių
vasaros Likimą buriu,
o kapuose
kiek kauburių
ir mūsų žemė
lyg motina rūpestinga
lieja dievišką šviesą
ir apšviečia lyg rankom
apglėbus
mūsų širdis ir protus
ir mes, pereinam
per žemės kraštą
kaip šilti lietūs
ir ateina ilgai
lauktoji Laisvė,
kurios ir mums
stinga
ir tą Laisvę
praėjus vasarai
lyg kūdikį
pakeliam ant rankų
ir Laisvė miršta
nuo infarkto
ir ją, palydim žodžiais
lyg šūviais
ir sutinkam
Likimą rūstų,
o rugsėjis naujas -
traiškanojančiomis
akimis nulaižo
tas mūsų nuolaidas,
tas ašaras nuogas

Laukiu
naujos dienos,
naujos pradžios,
o debesys - kaupiasi
dangaus
pakraščiuos.
Išėjau, grįžau,
o lūpose
tirpsta kaip medus -
rudens švelnumas -
rudas medžių rūbas
ir dangaus lubos
virš galvų
pašvaistės,
ruduo viršum Nevėžio
Likimo rūdys virš kaktų
O Likimo vėjai -
šalčio perpusti beržai
lapus pradėjo mėtyt -
taršo šakos mintis
ardo paukščių lizdus
sudeginęs save -
dangus bespalvis
ir virš mūsų pakimba
kaip Damoklo kardas
ir garbinam vasarą
už šilumą
ir Praeitis slepia
žvilgsnį priekabų
ir slepiasi
Praeitis lyg katė
po lapų sidabru,
po debesų švinu
kur ir aš gyvenu,
gal tada ir mus
tą šiltą vasaros dieną nuneš
devintoji banga,
tas stygas -
pavėluotai suderinom
ir ta, šalta
žiemos melodija
nejučiomis
į galvas liejasi
ir Praeitis
kaip vynas,
kaip tas upelis
kažkur žemyn nutekėjo
ir išsilaistė
ir išsilakstė
į visas puses -
tie debesys
tie rudens,
vandens tiekėjai.