Maskva

Eilėraštis prozoje

Grįžtu iš Maskvos. Kelionė autobusu. Vieni geria, kiti miega. Ramus triukšmas. Mintys užpakaly. Maskvoje. Siela irgi liko Maskvoje. Važiuoju tuščias. Ir kelyje tuščia. Vien miškai. Negalvoju apie tai, kas bus kai grįšiu. Kas manęs laukia. Dar. Dar negalvoju. Mėgaujuosi prisiminimais. Patirtimi. Atgaminu atmintyje veidus žmonių, su kuriais kalbėjausi. Ir tų, su kuriais nesikalbėjau. Prisimenu viską, apie ką kalbėjome arba apie ką nekalbėjome. Atgaminu miesto peizažą, gatves, aikštes, paminklus, namus, metro; gyvenimo ritmą. Didelio miesto ritmingas pulsavimas aidi ausyse, kaip sunkiojo roko mušamųjų partija. Visa tai dar gyva atmintyje. Liūdna. Deja. O laikas neša tolyn, pirmyn.
-          -          -            -          -            -            -            -              -            -
Be dešimt penkios. Vakar tokiu metu aš skubėjau į pasimatymą. Pirmą kartą susitikti seną pažįstamą. Jaudinausi. Laukiau kavinėje. Penkios minutės po penkių sulaukiau.
Susitikimas pranoko mano lūkesčius. Gaila jis buvo trumpas. Aš pats jį sutrumpinau. Bijojau visam laikui prasmegti beviltiškoje aistroje. Bijojau susinaikinti. Ir susinaikinau. Dabar suprantu, kad negaliu galvoti, apie ką nors kita. Kad tai įsirėžė giliai į širdį. Begalinis skausmas, nenumaldoma trauka ir suvokimas, kad esu bejėgis ką nors pakeisti, pritvindė akis balto Rusijos sniego.
Taip ir pasakiau atsisveikindamas, vargu, ar dar kada nors pasimatysime.
Už lango sniegas,  prieblanda ir ilgi kilometrai iki namų.