Vasaros daina

Sulaukčiau
skambučių - jeigu
reikalingas būčiau.
Tamsos nebijok
kapų ramybė,
pati save užnuodija.
Vėjai kelmus,
akmenis varto
ir man gerą, linksmą
nerūpestingą,
laimingą vaidinti,
o kažkas, ant akmens -
kala ir mano vardą.
Ruduo ar pavasaris -
pasitinka gėlės -
ties kapų vartais
o rugsėjai, spaliai -
vis Nerimą sėja ir sėja
dienomis, naktimis - sėja
ir mes grįžtam į Tėviškę
kaip į šiltą
ir tylų muziejų
ir vėjai, tarsi mintis -
žmonių, paukščių -
lizdus ardo ir ardo
ir tirpsta
aukso, sidabro tyla
ir be priekaištų,
kaip žvakė gesta diena,
lyg jauna moteris
prie šventinio stalo,
kaip saulė
užvertus galvą
ir amžina,
kaip daina.

Nematau
už grotų,
mėlynuojančių tolių
o rytą, noriu,
kad kažkas kažką
gražaus pagrotų,
o jeigu negrotų -
pasaulyje pasakos mirtų
mūsų atmintis žėrinčias
vieškelių dulkės užklotų
O jeigu, su gyvenimu,
eiti suspėtum
už gyvenimus -
trigubai moka.
Kalasi uogos
dygsta grybai,
sukas apsvaigę ratu -
klevai, beržai
gimsta naujos,
tavo tiesos -
priklausai,
man vienai
mus pamokančias tiesas
žmonės, kaip uogas lesa
ir skabo
nuo šalčio šąlančius vaisius
ir padaugėjus šviesų
pralinksmėja keliai
ir ankstų rytą
nubunda žmonės
kaip čiurliai.