Po visą būtį...

Tu nesisergėki manęs, bičiuli,
Juk viso labo begalybėj pamestas esu.
Tokius kaip aš
Gyvybė ir mirtis
Po visą įvairiovės būtį blaško
Ir negraudu,
Kad panašiai kaip skruzdžių
Neskaičiuoja...

O kai girdžiu,
Kad mano protėviai beždžionėm buvę,
Žemai nusilenkiu, nukeldamas kepurę:
Kokia veržli kūrybinė dvasia!
Sutvėrė žmogų iš lazdos,
Tačiau beždžionėmis išliko.

Tu nesibaiminki manęs, bičiuli.
Iš to žmogaus, kur protėviai sukūrė,
Išėjome visi.
Tik pamąstyk, kiek mūsų daug
Gyvybė ir mirtis
Po būtį begalinę blaško
Ir nesvarbu, kaip kategorijomis surikiuoti.
Šiandieną parašiau tau kaip vagis,
O vakar prie altoriaus kunigu buvau,
Rytoj  bandysiu būt prezidentu,
Kad dekretu išleisčiau iš kalėjimų visus
Arba raiškiau pasakius – save patį.