Pakeliui į 75 (1)

                                Ar verta?

  Mintis neišsiplėtė, nes jau ir anksčiau manyta, kad  neblogai  būtų, jeigu sugebėčiau surinkti arčiau vienas kito išmėtytus daiktus, kurie, nepaisant kokia bebūtų jų vertė,  bet jie mano ir todėl, manau, neteisinga paskandinti užmarštyje. Šiandieną ši mintis vėl  šmėstelėjo  ir aš  užrašiau:

                          PAKELIUI  į 75
                          (1939 – 2014)                     
 
  O netrukus  dienos varduvininkas Galindas šyptelėjo:
  – Nieko naujo po šia saule, bet pirmyn, Pranuci.
  – Sakai, nieko  naujo? Tai kad  ne visai.
  – Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
  – Kai po dviejų metų, taigi savo jubiliejiniuose slampinėsiu, tarkim po birželio 10 d., tai akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena –  antradienis . Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi anksčiau ir dienos ilgumas  sumažės keliomis minutėmis.
  – Juoktis ar ką daryti? - atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
  – Sufleriai, kaip ir  kuštukai, namus  gadina. Elkis, kaip patinka, o  mano reikalas užrašyti, ką matau. Taip reikalauja  tema: “Pakeliui į 75“. 
  – Betgi iš kur toks įsitikinimas, kad tiek sulauksi?
  – Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis irgi tik pakeliui.
  – Tik?
  – Manau, kad TIK, nes žmogaus kelionė,  susitikus su ja, nesibaigia. 
  – Tai gal netrukdysiu, - užsidedamas ant  galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs ranką: – Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs ir net  mirti tingi.
    Galbūt, Golindai,  gal, - vangiai pasakiau ir pamaniau,  kad gal tuos 75 vertėtų išbraukti, o jų vietoje prašyti „?“. Betgi tiek nedaug kelio belikę iki jų, tai ar verta tokiu nepasitikėjimu menkinti save? 
(Iš „Pakeliui į 75“)