Svetimoje žemėje

1.

Linų, pelenų
karalystėje -
plaikstosi linų augintojų,
skalbėjų - skarelės, suknelės.
Buvau ir aš, išvarytas
iš tų, svetimų namų -
karalius.

Namo sugrįžo
ir mano brolis, bičiulis,
ir virš galvų, kapų -
pasklido naujos,
nežmoniškos idėjos.
Būdavo miegu
prie sienos
susirietęs,
o jis, mano brolis -
jau atsikėlęs,
jau nusiprausęs
ir sunkius darbus
dirbti pradėjęs
ir būdavo, keliuosi -
pasipuošęs -
dobilų,
rasų karoliais.

O tas, draugas,
bičiulis, brolis -
visą gyvenimą švilpavo
varnas kaustė
ir ne kartą -
buvo mieste, kaip miške
pasiklydęs
ir į priekį
kelis žingsnius
paėjėjęs
ir užsidėjęs
juokdario kepurę,
nuėjo keliu plačiuoju
ir dvylika metų
arė, akėjo -
komunizmo
žemę purią.

O daržuose -
pridygo rūpesčių,
žemuogių, grybų,
o pavasariais -
įvairiausios kūrybos
ir man, kažkas
į kaktą atsitrenkė
nosį, lyg replėmis
sugnybo,
užčiaupė burną,
užvėrė akis
ir daugiau nieko
nebuvo -
jodinėjau,
visų klausinėjau
kitos tokios,
kaip tu - ieškojau.
Ėjau, klupau,
nusiraminau
ir murmėjau.
- Iškentus šaltį
atrodė gražu -
jokio karo nebuvo,
nors žinojau
kur eiti reikia,
kur nereikia
ir nusivariau
nuo kojų.

Visą,
man skirtą laiką
jodinėjau,
visų klausinėjau
o kaipgi kitaip?
- Kas iš Panevėžio,
kas iš Sidnėjaus
ir painiuose
gyvenimo keliuose
kaip žuvis,
ištraukta
iš vandens -
pasimečiau,
sudėtinguose
likimuose,
keliuose
ir bijojau miške
kaip mieste -
pasiklysti,
o tu - gyvenai, dirbai -
svetimoje žemėje -
linų, pelenų
karalystėje.