Žiemos vizija

Akys ašarų
prisipildo -
žengiu į žūtį
neišvengiamą
ir šoka snaigės
į mirtį niekšišką
ir žvengiančią,
o naktimis,
nuo šalčio, speigo -
lūžta tvoros, šakos
ir pro kiaurą,
namo kertę,
o Viešpatie
ir vėtros spengia,
raitosi iš pykčio vielos
ir aš einu, slenku,
visai kitaip,
ir nenumano
kaip man liūdna 
draugai ir priešai.

Bandau sustoti,
prieš vėją priešintis
vis vien brendu
į naktį - nesuvokiamą
palietęs ledą, sniegą -
beforme, virpančia ranka
žengiu žiemos ritmu
kišu laiškus
į vieną voką
renku
telefono numerį
telefonas,
kurį buvau
pasiskolinęs -
išsekus baterijoms,
kaip šuo nugaišo,
be laiko suseno
kaip žmogus -
numirė.

Susitikimų
neišvengsim,
nes gyvenimas
lyg dramblys didelis,
o prašvitus,
ties kapų vartais -
žmonių, paukščių
ermidelis
ir tirpsta
be jokių
žiemos vizijų -
po kojom -
sniegas, ledas.

Išeinu į dieną.
- Žmonės -
griežkite dantimis
ir negrįžtu
visus laiškus
praradęs -
kapuose kenčiu
nežmonišką
žvėrišką šaltį
ir meldžiuosi,
dantis sukandęs
šį kartą,
ne kliedesiai -
meldžiuosi -
už visus.
Išaušta rytas -
balzganas, tamsus
ir staiga - saulė, saulė
ir nesunku apakti,
o kas man davė
tokią teisę -
vidurvasaryje
apdainuoti -
žiemos
speiguotą naktį?