Pasaulio daiktų žaismė

Lydyto alavo bangos – tai, kas liko iš vandens
veidrodžio, papūtus vėjui. Nendrių šiurenanti
muzika ir kartais pro debesis prasimušanti saulė,
paauksuojanti vandenį, džiugina mane, sėdintį
ant liepto, ir aš susimąstau, kad daiktų paviršių
žaismė yra pasaulio kaleidoskopo stikliukai,
kurie iškrenta vis naujais pavidalais, kuriančiais
pasaulio žavesį – neišsemiamą nuostabos šaltinį.

Pasaulis yra fokusininko maišas iš kurio Atsitiktinumas
traukia vis naujus daiktus, kad nustebintų ir priverstų
patikėti neišsemiamu ir neišsenkančiu Kūrėjo dosnumu.
Gamtos daiktų stebėjimas – patikimiausias būdas melstis.
Negali nedėkoti Kūrėjui už pasaulio daiktų žaismės
turtingumą, pripildantį žvilgsnį dėkingos nuostabos,
kuri tave paverčia gamtos teologu, ieškančiu daiktuose
Dievo, kurio pėdsakai verčia lietis eilėmis ir pašlovinimais.

Vėjas yra Didžiojo Pasaulio Tapytojo neregimas teptukas,
kuriuo jis maišo daiktų perspektyvas ir kuria stebuklingą
čia ir dabar vyksmą, kuris ištirpdo ego kriauklės sieneles
žmogui, įpratusiam tūnoti savo vidinėje karalystėje.
Gamtos žavesys verčia vidujybės lėliukei išsinerti iš kokono
ir atsiduoti dosningajam tikrovės ritmui, kurio pakilimais
ir nuosmukiais šoka žvilgsnis, džiaugdamasis pasaulio
turtingumu ir virsdamas spalvingu karališkuoju drugiu.

Privalai tapti tuo, kas esi, stebėdamas daiktus ir dėkodamas
kūrėjui už neišsemiamą tikrovės turtingumą. Likimas
yra charakteris, sakė dar Herakleitas, tačiau mano charakteris
tėra geismas atsiverti daiktų žavesiui ir slystant tikrovės
paviršiais dėkoti Kūrėjui už neišsemiamą tikrovės pradžių
pradžios šaltinį. Galbūt žmogaus paskirtis yra prieiti iki
daiktų pradžių pradžios ir nuolat jaučiant tikrovės tvinksnius
tapti tuo, kuo turi tapti. Įgyvendinti savo dievišką pašaukimą.