A

Tavo vardas įskilo
Ir aprūko stiklai …
Skauda labai
Prakeikti pašinai
Užrudijusios vinys
Mūsų namo langai
Praverti, vėjas tyli
Nieks nebuvo senai
Miega ramūs sargai…

Medžiai plinka ir žydi
Tiktai keičias lizdai
Išleisti aitvarai
Saulė krenta ir kyla
Ir mėnuliai užtemsta
Ir pilnėja ir dyla
Neišdžiūva prisemtos
Tavo aukso  šventyklos
Liūdi tuščios sakyklos

Tu nėjai, tu nubėgai
Nuo manęs, nuo savęs
Nepalikdamas pėdų
Per vaikystės balas
Per subrendusį speigą
Per tyriausias rasas
Tu lyg šuo nuo grandinės
Nori viską užkast
Kad palikęs tik vienas
Galėtum sukąst