Nuovargis

Lietaus lašai krenta lėtai ir išretėję lyg niekaip
negalėtų praplyšti pritvinkusi dangaus drobė.
Nuovargis po sezono darbų persmelkęs visą
kūną, protą ir sielą - pretekstas mylėti save,
nes nesi veltėdis kaip dažnai pasitaiko tarp poetų.
Tačiau kai pažvelgiu į sužėlusias žoles ir įkvepiu
jų aitrų kvapą, mėšlungis, kaustęs kūną, atsileidžia,
ir aš atgaunu pirmapradę nekaltybė, rimtį ir ramybę.


Šis vieškelis – daiktiškas archetipas, ir juo eiti –
tai išvaikščioti mane sukausčiusį ir surakinusį sunkį,
ir gyvenimas – tai bandymas galėti daugiau, žinant,
kad tau skirtas laikas senka, užšiukšlindamas atmintį,
bet jei prasibrausi iki pradžių pradžios ir atgimsi
iš naujo, amžinasis čia ir dabar – vienintelis tavo
ramybės uostas, kurį mokaisi patirti jau dvidešimt metų,
švies švyturiu pro negandų valandas, debesis ir rūką.