Raudančiosioms

Gailėkite ne manęs, o savo vaikų.

Štai jos - užsidengusios veidus rankomis,
klūpančios ir ašaras liejančios.
Juodos statulos abipus erškėčiuoto kelio.

Dar
    dar galiukas ir galėsiu atsipūsti
amžinai.
Priglausiu galvą prie medžio
Ir klausysiu, kaip jis išdygo tankaus
Miško pašonėje, kaip augo ir
Lapijoje rūpestingai saugojo
Paukščių lizdus.
Kol numirė,
Kad priglaustų būtybę,
įtikėjusią savo kaltumu.
Ak, kaip jie klykė
Virstant galiūnui,
Kaip klykia...

ne, paukščių čia nėra,
jie saugo savo vaikus.

Tik statulos lėtai šliaužia akmenuotu grindiniu
Veidai delnais uždengti, bet tarp pirštų sunkiasi
Ašaros. Kruvini lašai dūžta, pažyra ir maišos
Su mano paliktu pėdsaku, pažvelk,
Žymi ašarų gėlės
Kelią į kaukolės vietą.

Gedėkite ne manęs, o savo vaikų,
ryt eisiančių juodų statulų alėja.