Suteptoji

Svajonių smilčių dailią pilį pastačiau,

o langines vilties kriauklelėmis išdėjau.

Pastogę kopų rugiaveidėmis kaišiau,

ir meilės tvorele iš gintaro aptvėriau.

Nuo jūros deformuojančių bangų mūšos,

aistra įkalintais delnais ją glamonėjau.

Prie pamato dulkelę egoizmo nuvaliau,

ir gležną kūną paguldyt šalia nesidrovėjau.

Laikiau sutvirtintą karkasą ant siaurų pečių,

kad būčiau gelbsinčiu pastoliu auštant stichiniam momentui ...

tik bėgdamas prošal šuva, pakėlęs koją nupurškė dvoku,

ir ištepliojo mano trapią svają ekskrementais.