Šanchajus

„Šanchajų“ pavasaris pasveikino nuotėkų antplūdžiais,
šaligatvius išraižė benzino vaivorykštėmis, degiomis kaip velnias,
juodais mirties tepalais ir dūmais, net autobusai nestovi
stotelėje ilgiau nei penkias sekundes. Žmonės grūdasi
gyvenvietėse - kirvarpų, suodžių ir betono mišiny,
sausakimšoje gatvėje plaukia vienspalvių lietsargių flotilė.
Kas ryt dabar ta pačia melodija pakvimpa ties Kalvarijų
briauna, išmaldos ir šypsenos, nuraudę moterų skruostai,
sustingę stotelių žmonės, prisilabinę pusryčių mėgėjai
iki pusės panirę plieno šaldytuvuose, katės stačiomis
uodegomis, banano žievės lyg skaudus Šengeno atminimas
nuspiriamas dalimis palinkusio gatvės žibinto link.
Kas ryt aš sutinku nuskurdusį vaiką, maždaug dešimties,
kazachų tautybės, su randu kakle, „Šanchajaus“ prietemoje
pritūpęs stebi krypuojančius balandžius prie užkandinės
ir tiesia rankas praeivijai ir mąsto ir stebi, kaip ponas
su ūsais ir džinsiniu švarku išbaido ištisą pulką balandžių
bėgdamas per mirksinčią žalią, skubėjimo vejamas.
Tas vaikas ant dešinės rankos didžiojo piršto
nešioja žiedą, sunkų, vienspalvį, aukso, ir girdisi, kaip
kartkartėm jo delnuose suskamba dviejų metalų dūžio gaida -
kažkas iš praeivių spragteli pirštais ir dosni plaštaka
nuslysta į kelnių kišenę. Dažniausiai vėlai vakare, kai
baigiasi parduotuvių ir lombardų darbo laikas, vaikas
palieka savo postą ir džiaugiasi jog dar vieną dieną
išvengė pagundų.
Tą vienišą vaiką mačiau ir ankščiau, kai buvo jaunesnis, mamai
dar iš paskos jis eidavo, kartodamas judesius, krypuodamas it
balandis, o sniegui iškritus tampydavo roges, lengvai lyg
nebūtų trinties ir sunkumo, kai aplink viskas atrodė
esant apsunkę nuo sniego - stogai, gatvės, mašinos,
viskas jau lūžo nuo vargo ir šalčio.
Ir pavasarį „Šanchajus“ sužydi kartu su visa šalimi.