kliudžiau

pabundu nuo šalčio. visas pilvas ir kelnės šlapios, iš pradžių išsigąstu
kad apsimyžau, paskui rankoj pajuntu tuščią plastikinį bokalą kurį
vakar pasiėmiau „ant kelionės“. nusiraminu. guliu savo laiptinėj,
galvą įspaudęs po pirmąja antro aukšto laiptų pakopa. popietė, pusė
penkių. girdžiu lipant moterį, ji piktai kaukši kulniukais, mano
kaukolė nemaloniai rezonuoja, kiek pakeliu galvą ir pasiremiu ant
alkūnės. kiaulė, - suviauksi. aš ieškausi cigarečių, ji sakosi kaip šitaip
galima toks kuilys kaukšt kaukšt kaukšt. sunkiai atsisėdu. skauda
galvą ranką ir šoną, pabandau prisiminti ką vakar veikiau, o blet; tada
nusprendžiu tą užsiėmimą atidėti. sukalbu maldelę: atsakomybe yra
viso labo gėdos baime o kaltė yra tik internalizuota gėda; ir baimė
yra proto žudikė. prisitraukiu už turėklo, atsiremiu. sukasi. bet
neatsisėdu, nes žiauriai noriu myžti, lipu, sunkiai, atrodo visą
amžinybę, į trečią aukštą, namo. atsišlieju į duris, širdis tavaruoja,
smilkiniai atrodo tuoj plyš. randu raktus, atsirakinu, paspiriu vyno
butelį, kažkas trekšteli man po kojom. auskaras. suknistos kalės,
atsidarau tūliką, ilgai ir palaimingai myžu. atsisėdu ant grindų
prieškambary ir užsirūkau. pro kambario duris įtipena liesa murzinai
balta katė, metu į ją žiebtuvėlį, nepataikau, nusikeikiu, katė dingsta
kambaryje. galvoju gal reiktų pradaryti langą, bet gal vėliau, sėdžiu
rūkau ir bandau apie nieką negalvoti. dėl viso pikto dar pakartoju
maldelę, prisiverčiu atsukti orlaidę, einu į balkoną pabaigt cigaretės,
balkone klaikus triukšmas, begalinė eilė mašinų ir trūlikų važiuoja į
dešinę, iš centro, iš darbo į miegamuosius, suknisti lemingai, metu
byką ant balkono grindų, uždarau duris ir tada prisimenu katę. aš
supistai neturiu katės. negi kokia boba paliko, nekenčiu kačių ir
nekenčiu šizofrenikių bobų su savo sublimuotais kniaukiančiais
pienelį lakančiais vaikučiais. einu ieškot katės. nė  vienam kambary
jos nėra, - „man balti arkliai“, - pagalvoju, bet taip ramiai, iš šalies;
grįžtu į prieškambarį,  tačiau ten kažkokio skysčio baloj aiškiai matosi
mažos pėdutės. atsiremiu į palangę, širdis vėl tavaruoja, ieškau
cigaretės, bet atidedu, pasiimu iš šaldytuvo apelsiną, bandau jį
nulupti, nusikeikiu, susirandu ir nusiplaunu peilį, pjaustau žievę ir
galvoju kur ji galėjo pradingti, ta katė, balkoną regis buvau palikęs
uždarytą, bet tiksliai nebežinau, tad vėl apžiūriu kambarius, einu
peiliu lupdamas apelsiną, žievelės krenta ant grindų. niekur. apžiūriu
spintas apžiūriu netgi vonia, labai noriu į dušą bet pirma reikia rasti
tą supistą katę. vėl grįžtu į miegamąjį, pakeliu antklodę ir
nesusilaikau - prisėdu, tada atsigulu. atsiplėšiu apelsino, žiūriu į
lubas. kramtau. tada išgirstu miau; kairėje, tiesiai ant lubų tupi katė.
atšoku, atsisėdu ir negaunu širdies smūgio tokiu greičiu kad jeigu
supistoj olimpiadoj būtų supista atsisėdimo atšokimo ir širdies
smūgio negavimo rungtis gaučiau supistą auksą; laikas ištįsta,
atgalia ranka sugraibau nuo žemės peilį, sugniaužiu. dar pagalvoju,
bet kažkaip liūdnai ramiai, kad gal reiktų kryžiaus. katė žiūri man į
akis, tada stojasi ir eina lubomis, tiesiai link manęs. kažkaip
instinktyviai, net nesuvokdamas, metu į ją peilį. pataikau; pasigirsta
toks pokšt, lyg atidaromo stiklainio ir katė dingsta, visiškai išnyksta,
ranka atsiremiu į sieną ir atsistoju, atsitraukiu į kambario kampą.
baimė yra proto žudikė, baime yra,... ok. širdis vanoja taip, kad
smilkiniai, atrodo jau prakiuro ir pro juos sruvena kraujas ir varva
man ant kaklo. nevalingai paliečiu galvą ir pažiūriu į delną, -
prakaitas. ausyse spengia, bet katės atrodo nebeliko. kažkaip šonu,
pasieniu, einu link balkono ir staiga akyse sumirguliuoja balti
taškeliai, negi suknistas insultas, dar pagalvoju, bet tada tie taškeliai
nusileidžia ant veido ir aš suprantu kad čia sniegas. snaigės krinta
ant grindų, tampa lašais, tada balutėm, bet snaigių vis daugiau ir
daugiau, ir grindys pasidengia rudai baltu ažūru, sniegas padengia stalą,
tada ima snigti dar smarkiau, nutraukiu nuo kėdės megztinį, nupurtau, įsisiaučiu
ir einu į balkoną rūkyti. uždarau duris, kambary, pro stiklą matosi pūga,
lauke dangus mėlynas, su retais debesėliais, medžiai 
dulzganai žali, už jų važiuoja ir važiuoja mašinos, nesibaigiantis srautas, 
lyg ten kažkur toli dešinėje būtų bedugnė kurią reiktų užpildyt. 
numetu byką, einu į vidų, dar sninga, sniego jau lig sportbačių 
kulkšnų, reiks pasiieškot žieminių, užsisagstau megztinį, 
tada atsigulu vidury kambario ant nugaros, ištiesiu rankas 
ir padarau angelą.