Reisas Žemė-Marsas (2)

…Kurį laiką tik spoksojau į storulio pakaušį, negalėdamas pratarti nė žodžio.
- Na kaip, gražu?, - pagaliau pasisukęs veidu, šyptelėjo jis.
- Tu... tu... tu- robotas! -  išsprūdo man.
- Pats tu robotas! - pyktelėjo jis, pasitaisydamas kepurę ir taip paslėpdamas bjaurųjį intervencijos į jo galvą pėdsaką. - Tu, matau, visai trenktas.
-Va jis- robotas, - parodė pirštu į personalo uniforma vilkintį, gėrimus keleiviams nešiojusį stiuardą, kvailai malonia veido išraiška. – O aš esu bio-inžinerijos šedevras- naujasis žmogus. Tu, beje, irgi, - abejingai pridūrė.   
Akimirką mane supykino, atrodė, kad čia pat atpilsiu visus pietus tam sušiktam šedevrui ant kelių. Bet ne skrandis lyg niekur nieko sugurgė ir nurimo. Išpiltas šalto prakaito susileidau krėsle.
„Ką jie su manimi padarė? Kaip jie galėjo? Aš ką dabar- mašina? Kodėl aš nieko nejaučiu, niekas nepasikeitė, juk aš toks pats koks buvau prieš ligoninę? “: mintys skriejo mano galvoje greičiau už erdvėlaivį nešusį mus, to nelemto Marso link.
- Betgi aš... - vėl atsisukau bendrakeleivio pusėn.
-Taip, taip, - nutraukė mane storulis. –Tu nieko nejauti, tau atrodo, kad tu toks pats. To negali būti! Bla, bla, bla... Tu ir esi toks pats, koks buvai. Beveik toks pats, tik dabar žymiai geresnis, - išsišiepęs pridėjo.
- Tarp kito, aš- Denas, - prisistatė, atkišdamas man savo kuvaldos dydžio leteną.
- Hektoras, - vangiai ištiesiau savo liauną, ilgais pianisto pirštais, ranką. Jis skubiai čiupo ją savo replėmis ir įnirtingai pakratė. Anksčiau toks rankos paspaudimas, mažų mažiausiai būtų privertęs mane ašaroti, tačiau dabar, nors ranka ir gerokai paraudo, jokio skausmo nejutau.
- Ką, neskauda? - pašaipiai užklausė Denas, vis dar kratydamas mano dešinę.
- Ne, neskauda.
- O taip va blemba, bio-inžinerija, tai tau ne koks šūds su bruknėm. Čia brolyti technologijos ohoho, - paleidęs mano ranką, išdidžiai pamojavo ore savo storu pirštu, lyg jis pats būtų garsus inžinierius. - Va atrodo esi paprastas žmogelis, o ištiktųjų- nepaprastas, su vis- nepaprastas!
- О tai ką jie man, eee... mums, padarė? - nerimas dingo stebėtinai greitai, užleisdamas vietą smalsumui.
- Reaktorių įsodino.
- Ką tokį įsodino? - nieko nesupratau.
- Reaktorių, atominį reaktorių įsodino tau į makaulę, - vėl išsišiepė Denas.
- Ką čia nusišneki, kokį dar atominį reaktorių, kas aš blemba- elektrinė? - pamanęs, kad storulis iš manęs šaiposi, pasipiktinau aš.
- Kokį, kokį- mažą! Į tokią smulkią makaulę didelis juk netilptų, - balsu nusikvatojo Denas, atkreipdamas į save kitų bendrakeleivių dėmesy. Šiek tiek aprimęs tęsė: -Tavo smegeninėje esantis reaktorius gamina energiją, kuri reikalinga, tam kaip jis ten, ai momentiniam ląstelių regeneravimui. Atsimeni mokykloje mokė, kad kažkada Žemėje gyveno toks padaras- driežas, kuris uodegą sau mokėjo atsiaugint. Na va, dabar tu- driežas. Tik tu gali ne tik uodegą, bet ir visą subinę atsiaugint, jei netyčia ją pamestum, - vėl prapliupo juokais storulis.
Keletą akimirkų sėdėjau bandydamas susidorot su padriku minčių kratiniu: „Mano galvoje atominis reaktorius, mano rankos gali ataugti, gal aš dar ir skraidyt moku? Aš ką dabar- nemirtingas? “
- O tai kodėl tada tu plikas, kaip boulingo rutulys, jei gali viską atsiaugint, a? - išsprūdo man, nors galvoje sukosi šimtai žymiai svarbesnių klausimų.
- Na čia šalutinis reaktoriaus efektas, bet tu nebijok dabar jie viską sutvarkė. Aš juk vienas pirmųjų- egzempliorių, - didžiuodamasis savimi atsakė Denas. –Dabar gal galėčiau atsiaugint, bet jau pripratau. O be to kam tie plaukai, su jais tik vienas vargas.
- Ooo... tai tu čia pats paprašei, kad tave... tave... patobulintų, - tinkamą žodį pagaliau radau aš.
- Oi ne, tu ką kvailas. Kas prašysis, kad jam į makaulę įkištų eksperimentinį atominį reaktorių... Žmona pasistengė, rupūžė, -  paminėjus žmoną, Deno veidas apsiniaukė. – Pardavė mane Kompanijai, kaip kokį seną trantą.
- Kaip tai pardavė? - nesupratau.
- Kaip, kaip už kreditus blemba, už visą sušiktą krūvą kreditų, - pyktis vis labiau atsispindėjo jo veide. - Tą vasarą aš su savo vilkiku patekau į avariją ir mane paralyžiavo. Kompanija kaip tik tuo metu ieškojo reaktorių bandytojų ir už tai siūlė didelį atlygį. Taigi, aš gavai reaktorių į makaulę, o ta kalė- du milijonus kreditų į sąskaitą. Kai atsigavau po visų operacijų norėjau jai spandą nusukt, bet paskui nusispjoviau. Iš kitos pusės aš juk vaikštau, o tai žymiai geriau nei praleist visą gyvenimą myžant po savimi lovoje.
- Na taip, turbūt, - nevalingai užčiuopiau savo randą mąstydamas, kas susišlavė honorarą už mane...
- Taip, kad brolau, mes dabar priklausom Kompanijai, - niūriai užbaigė Denas ir pamojo robotui- stiuardui su gėrimais.