Ns (36)

Nugirdęs galvą durną -
apleidau pievas, daržą neravėtą.
Nugrimzdau į dumblą, purvą,
ką ir bekalbėti.

Lyg išprotėję žydi,
ramybę spindi - lankos, girios,
o aš, džiaugiuosi,
lyg aukso skrynią radęs.
Visą gyvenimą,
nuo pačio ryto -
raminau save, gyriaus
tarsi miestelio radijas.

Gyvenau, lyg būtų
šešiolika, devyniolika
ir visą vasarą,
nuo pačio ryto
jaunystės trimitai girdisi.
- Gyvenau, kaip ligi šiolei,
kartais apsileidęs, kartais girtas.

Būdavo išeinu,
nuo pačio ryto
su dalgiu kaip Dievas
ir laiminu miškus, pievas -
nuvirstu, po beržų karoliais
ir žydi - alyvos, mirtos, ievos.

Ir žemė žydi kaip stebuklas,
žiūriu į vieną tašką.
Tolsta kapinaitės kuklios
ir blunka antkapiai, paminklai
tarsi namai,
dilgynėm, piktžolėm apžėlę.