Gal neatsimeni...

Iš viešpatijos tos, kuri many,
Grįžtu namo –
Čia jau ir valgyt reikia, ir pamiegot,
Ir nuovargis sodina valandėlei kitai.
Netgi lazda, iššokusi iš kampo,
Prilimpa įprastai prie rankos delno
Ir girgžda vėl
      lemtim pašventintas vežimas.
Ateina žmonės iš visur ir kalbam
Apie tą patį, kaip jau daugel kartų,
Nors daug dalykų dar nepažinti,
Tačiau jie per toli
Ir, žinoma, tiktai kvailys taip gali –
Kai atmintis it žirniai byra,
Ir dingsta nežinia net kur,
Save įmezgus į kolumbų dalią
Dar tept autoportretą,
Iš kadais praėjusių laikų.

Bet šiaip ar taip –
O viešpatijoje, iš kur grįžau,
Didžiausia prabanga – kvailybė...
Priskynęs nuo dangaus žvaigždžių
Segiau net Dievui prie krūtinės.
Gal neatsimeni, tačiau 
Palikdamas
        ir dovanodamas
                    gražiausią Tau.