Atviri pokalbiai (gyvam skaitymui)

Pagal autoriaus noveles  (pataisytas variantas)

Veikėjai:  
JIS
JI
BALSAS

Scenoje - trys kompiuteriai, prie jų sėdi JIS ir JI, toliau BALSAS.

JIS: Labai gerai atsimenu  tavo netikėtus klausimus.  
JI: Noriu pasiteirauti, kodėl tu parašei man eilėraštį? Kodėl pradėjai bendrauti? Galėtum pasisakyti? „ 
JIS: Nežinojau, kaip atsakyti. Bandžiau dėlioti mintis, išsiaiškinti savyje. Žodžiai neatėjo į galvą. Negalėjau juk sakyti nuogos tiesos, kuri buvo labai primityvi: aš atėjau pas tave todėl, kad esu įspraustas į kampą. Ne, negalėjau, nes tu laukei kažko gražesnio, kažkokio romantiškesnio, viltingesnio atsakymo...  
BALSAS:   Noriu tau patarti, nebijok prasilenkti su tiesa, ar nepasakyti visko, ką tikrai jauti. Meluok. Noterys dievina melą. Tu meluok ir jai labai patiksi!

JI: (Balsui) Jei tu kalbi ne apie mane, tai man kraupiai neįdomu. Absoliučiai ir kardinaliai neįdomu. Tokie dalykai galėtų būti įdomūs tik tau… 
 JIS: Aplink šnabžda šešėliai. Sakau, tik - šešėliai, daugiau nieko gyvo, jautraus nėra. Manau, jei tu esi, nors ir nematau tavęs, vien tik jaučiu, - galiu gyventi skiedrose. Man nereikia atsako. Tik būk, sakau, tik būk ir man bus gerai.  
JI: Dabar tai jau tikrai išprotėjai.  

JIS: (Po pauzės) Gerai jau gerai, mėginsiu perlipti per savo paties šešėlį… O kaip mes patekome į tokį atvirą bendravimą? Aišku, aš galėjau ir neįsileisti, iš karto užblokuoti, bet to nepadariau. Aš  tave įsileidau... O kaip tau buvo?  
JI: Neklausk kaip, na, bent ne šiandien. O šiaip, ko gero galima ir atspėti. Esu gi pakankamai atvira. Lig begalybė...  
BALSAS: Slenka neįdomios figūros, jos juokiasi, mano suprantančios jus, bet taip nėra, nėra.  
JIS:  Klausyk, ar galima taip labai tikroviškai kažką įsivaizduoti, kad tą kažką galėtum  pajusti, pamatyti, išgirsti, užuosti?  
JI:   Nieko negalvok, nemąstyk. Plauk pasroviui.

JIS: Kalbi pašnibždomis ir aš užuodžiu tave, it būtumėm šalia .  
BALSAS: Ar esate kada nors taip bendravę, kaip dabar?  
JIS: Ne, niekada. Niekada to nedysime. Jaučiuosi kaltas, labai kaltas, bet tai mano, suprask - vienintelė galimybė išsprukt iš to kampo, tamsaus kampo, nes aplink -  tuštuma.  

JI:  .  Erdvėje šilta. Kažkur Lenkijos vidury  kažkas gražaus ir iškilmingo šią naktį turėtų įvykti. Ten gi prasilenkia mūsų energetiniai „siuntiniai“. Gal ten nušvis vaivorykštė, arba šiaurės pašvaistė. Gera mintis eilėraščiui...  
JIS: Savo mintimis vedi mane kažkur, tik kur? Ten, kur tu pati eini?  
BALSAS: Einate lėtai lėtai. Pėda už pėdos. Juodi  medžių ir namų šešėliai, rodos, persekioja jus, skaito mintis, plėšo lapus...

JI Gal ištrinti? Pakanka tik nuspausti mygtuką – vizijos kaip nebūta...  
JIS: Jokiu būdu nereikia trinti visko. Tik reikia ištrinti viską, kąs nereikalinga. Man atrodo, kad tuomet nebegalėčiau tapydamas paveikslą  galvoti, nebegalėčiau idealizuoti ar kopijuoti realybės  formų. (Po pauzės) Tada visiškai prarasčiau viltį sukurti paveikslą, kokio dar nėra. Ištrinti nebeįmanoma.   Tapydamas klausausi muzikos, ji mane neša ten, kur niekas negali užklysti ir pastebėti manęs šioje apsvaigimo būsenoj. Gal tai ir yra meditacija, aukščiausia palaimos sritis, iš kurios vis vien privalau grįžti į įprastinį normalų gyvenimą. Mano kūrybos laikas, panardinantis į nenumalšinamą procesą, kuriame jau nebeegzistuoja niekas. (Po pauzės) Egsistuoja tik  spalvos. Spalvos ir fantazija. Fantazija ir aš....  
JI:   Kažkada esu pasakiusi: Pavydžiu tau sugebėjimo reikštis skulptūroje, ar drobėje. Neturiu tam jokio talento. Įspūdis toks, kad menai turėtų labai raminančiai tave veikti - gali absoliučiai pasitraukti ir gyventi savo pasaulyje. Turėčiau nesibrauti į tavo erdvę. Bet  man smalsu. Smalsu, kur link dabar pakryps tavo ranka, jausmas, mintis?  

BALSAS: Kūrybos potencialą lemia ne kūrėjas, bet aplinka, kurioje jis yra lyg gemalas kiaušinyje. Šiuo metu aš eini - aplink tamsu, urbanistinis peizažas be gyvybės požymių. Tavo mintys sukasi, raitosi, sprendžia gyvenimišką dilemą - kaip bus. Taigi, viskas daugiau negu paprasta. Apie kažkokias begimstančias meniškas mintis ar idėjas neverta nė galvoti...   
(Po muzikinės pauzės)  
 JIS: Dar galvoju, kas žino kaip geriau? Egzistuoti, ar gyventi, prarasti save ir kentėti, ar mėginti atrasti, susigrąžinti, kas yra prarasta. Suvokti, kas yra svarbu, o kas nesvarbu. Įkvėpti svarbiau ar iškvėpti... Kas yra mums įmanoma per meditaciją, per erdvę ir laiką. Gal mano uždegta žvakutė Vėlinių dieną už tave turi magišką galią. Tiesiog tikiu, kad reikia tik panorėti ir pajausi dvasinį ryšį. Tiesiog tikiu…
JI: Esu  pasimetus. Nežinau, ką pasakyti. Šie tavo žodžiai vis aidi galvoje, vis suka ratus virš pilkų alėjos medžių viršūnių, vis atsispindi mėnulio drobėje.  
JIS:   Pasiėmiau balta lapą. Užrašysiu svajonę ir paleisiu. Nupiešti tau ką nors, ar tik užrašyti? Labas rytas. Aš akivaizdžiai  miegu. Pažadink...  
BALSAS: Vaikšto tyla,  žodis išskridęs paklydo -  vakarykštėj dienoj.

JI:   Erdvėje šilta. Kažkur Lenkijos vidury turėtų šį rytą pasirodyti kažkas gražaus, kažkas tyro turėtų įvykti. Ten juk prasilenkia mūsų energetiniai „siuntiniai“. Gal vaivorykštė arba šiaurės pašvaistė...  
BALSAS: Turi daug svajonių, netgi utopinių… 
JI: Pasakyk savo didžiausią  svajonę?  
JIS: Svajoju apie ramybę kalnų namelyje - toli nuo žmonių. Bendraučiau tik tada, kai pats to panorėčiu. Rašyčiau knygą, turėčiau keletą ožkų ir du didelius aviganius… (Po pauzės) Dar norėčiau gyventi ant vandenyno kranto, toli nuo žmonių. Žvejočiau, arba tapyčiau atsisėdęs ant stataus kranto, arba paprasčiausiai svajočiau, medituočiau… Aplink - didelė erdvė.    Toliau nuo kranto norėčiau turėti mažą krautuvėlę, kurioje pardavinėčiau šokoladą, arba pasakų knygas vaikams. Sukurčiau tam tikrą atmosferą interjere: langus ir duris, lentynas. Net ypatingą apšvietimą joje… 
JI: Pas mane žaibuoja ir griaudėja, siaubingas vėjas… (Po pauzės) Noriu pasivaikščioti Čiurlionio „Miške“, išsimaudyti  „Jūroje“. Noriu pažinti pilnatvę. Tai -  truputis, užtenka.  
BALSAS: Nesuprantama man tai ir nepažįstama.

JIS: Esu taip gyvenęs, taip jautęs, kuomet kūryba, idėjos įgyvendinimas, noras suteikti gėrio, atverti duris kitam pasauliui, kuris kitiems gal ir nesuvokiamas - miražas. Tai buvo mano gyvenimo varomoji jėga, stimulas pakeisti, padėti atverti akis. Vėliau - kitos užduotys, kuriose taip pat radau didžiai teigiamas ir gilias prasmes. Šiandien pavargau nuo to. Kažkas apmirė, užsnūdo. Žinau, kad prabus. Bet kada?

BALSAS: Gal nebežinai ko nori? Gal pasikeitė tavo suvokimo tikslai ir norai. O gal šiandien tokia nuotaika?
JIS: Man liūdna. Kažkas užstrigo. Liūdna, gal net nuo parašyto eilėraščio, ar nutapyto paveikslo - kažkas keistai paveikė. Atleisk, manau šiandien esu siaubingas pašnekovas. (Po pauzės) Mane viskas šiandien veikia...  
JI:  Stengiuosi tave kelti. Na nereikia pasiduoti kritimui, tiesiog apsiginkluok kantrybe ir galvok apie tai, kokia graži - ta realybė su visa Mirtimi. Tai bent jau tikrą ir verta - pagarbos. Tik nereikia ten skubėti, tikrai nereikia. Reikia gyventi, kol galime. Reikia kurti grožį sau ir kitiems, reikia stengtis būti laimingais. Tai - būtina. Gal tai - gyvenimo užduotis tapti laimingu. Juk tik tada galima ir kitiems tai duoti. Taigi, stenkis matyti kitaip”.  
JIS:   Taip, skirtumas yra, kai leidžiama laisvai judėti, šypsotis, nes būtina tokia bendravimo ir kūrybos forma. Anksčiau, esant prastai nuotaikai, išeidavau į kavinę, kur susirinkdavo “mano minčių broliai”: dailininkai, poetai, žurnalistai, arba šiap, menui prijaučiantys. Grįždavau šypsodamasis. Na, tiesiog kitaip negalėdavau, juk net nekalbėdamas vis tiek kontaktuoji, bent šypsena, prasilenkiant pro šalį.

BALSAS:   Eini nudelbęs akis apsimesdamas, kad nieko daugiau nėra? (Po pauzės)   Pamiršk juos, esi įtakojamas dažnai net kvailų smulkmenų. Turi išeiti iš tos kvailos nuotaikos. Juk viskas – normalu.  
JI: Gyvenime visko teko patirti, net invalido vežimėlį vos ne metams, gyventi tarp gyvybės ir mirties. Gal ir todėl daug ką galiu suprasti. Negaliu priimti bukumo, kvailo užsispyrimo, beprasmiškų ginčų, paviršutiniškumo, ar vaidybos. Erogancijos - nereikalingos. (Po pauzės) Įšsiliejau eilinį kartą, ačiū!  

  

Kompiuterio monitoriai sužybsi, pabala ir išsijungia, temsta.  

JIS:   Kažkur skersgatvyje sušmėžavo juodos keistos žmogystos. Jos eina svirduliuodamos, kažkaip netikėta kompozicija priminė Čiurlionio paveikslą “Laidotuvės”. Kodėl būtent jis, negalėjau sau atsakyti. Šiaip, gyvenime nebijau laidotuvių proceso, bet šį kart - savotiškas momentas. Kažkoks prisilietimas prie paslaptingo, nežinomo, tolimo, išeinančio kažkur, sukelia daug minčių. Atmosfera - slogi: žvakių ir eglių kvapas … Po laidotuvių, gedulingi pietūs. Paskui apima tuštumos, gyvenimo prasmės bvertiškumo jausmas.  
BALSAS: Dviprasmiškos minties - sumišusi emocija.  
JI:  Tikiuosi, emociškai atstovėsi? (Po pauzės) Ką padarysi, toks - tas gyvenimas: ateiti ir išeti. Palikti tik brūkšnį.   Po N metų užsimirš, gal kas ir paklaus. Kam tas brūkšnys? Nejaugi tik tiek, kad prasmegtume užmarštyje? ” 
JIS: Įsijaučiau, mėginau užsimiršti, pagalvoti apie ką nors kitką. Senai nieko nebetapiau ir nebedrožiau, ne todėl kad nebeturiu minčių, įdėjų ir laiko. Kažkas užstrigo, it traukinys juodame, drėgname tunelyje, be šviesos gale. Keista žmogysta slinko vis artyn ir artyn. Gal išvengti to susitikimo, pabėgti, pasitraukti, dėbtelėjo mintis. Bet kodėl? Nesu juk toks bailys, ar nusikalėlis, juk nebijau net numirėlių. Nemėgstu agresyvumo, tada bandau tyliai pasitraukti.  
BALSAS: Seni, duok parūkyti!  
JIS: Supratau, kad tai įvadinis tolimesnių veiksmų kalambūras. Negalėjau atsisakyti, nes tuo metu pats rūkiau cigaretę po cigaretės tik dėl man žinomų priežasčių. (Po pauzės) Ištraukiau iš striukės kišenės pakelį, kita ranka automatiškai susigniaužė į kumštį. Juoda, bedvasė figūra prartėjo. Daugiau nieko nepamenu, tik netikėtas aštrus skausmas galvoje ir keistas saldus jausmas užvaldė mano kūną. Kojos neatlaikė, suglebo. Akyse aptemo.
BALSAS: Nukritai aukštielninkas ant ką tik pirmojo gruodo sukaustyto grindinio.  
JI:  Tu negali  taip palikti, išeiti. Negali, neturi teisės… Laikykis!  
JIS: Bet koks - saldus kraujo skonis!, - norėjau atsakyti, įžengdamas į spengiantį juodos nakties šešėlį. (Po pauzės) Atsivėrė Erdvė.  Brėško ankstyvas rytas. Keista, bet mano kūnas buvo dar šiltas. Ačiū, Dievui!  
Mėginau keltis. Pavyko. Galva ūžė it tūkstančiai bičių avilyje. Slenku namo ilgai, nors iki jų, tik keliatas metrų. Pagaliau atrakinau duris, tyliai įėjau, kad nieko nepažadinčiau, neprikelčiau mirtinos neapkenčiamos tylos…Nevalingai nusišypsojau. Nusyšypsojau Tau.  
JI: Tavo veidas šypsojosi – toks ryškus ir permatomas.

JIS: Apsilankyk dar kartą…  
JIS ir JI (kartu): Iki rytojaus!