šviesos

tu atitolai tiek, kad nematau
langų šviesų sujungiančių gatves
ir mažą viltį, jog žemė čia, ši planeta
ir šviesos eina kiaurai. vienos šviesos
be perstojo vis tiek  per sienas eina,
net jei namų nėra, nėra dar jos,
civilizacijos arba per daug, apstu ir mes
dar nepažinę vienas kito ir to,
kaip elgsimės tada, tikrosios
civilizacijos saulėteky.
dabar tik prieblanda
vadinama šviesa ir skinam ją,
ir merkiame į nuosavas vazas, tikėdami,
kad esame jau -  šitie žmonės. šviesa
ir šviesos iš langų, bet kokią valandą,
nepaliaujamai ir kas sekundę,
o aš jau atitolus tiek, kad nematau
tavęs ten buvus, esant, galbūt tik būsiant.
matau tiktai atsiribojimų gėles
kaip formules taip aiškiai užrašytas
ant lapų degančių, kietųjų diskų
besilydančių ugny, kuri vėl sukuria
pasauliui galimybę...