Atskalūnas

obuolmedžio nagas užkumpęs
krapšto purvinus virtuvės akinius
vario gyslom ir rimbais apkurtęs
žarijas gena į edeno avilius

stiklainy prarūgusiam dvylika vėjų
rūdim verkiančią krosnį užpūtę
apsiblaususius ūglius man kauluos pasėjo
„skurdžios dirvos“, - nūnai man išsprūdo

ligi ryto rymojau savo akiduobėj
prarūgę stiklainiai suskilo -
saulė vėjais žvejojo ledo rūškanus vidurius
ūgliai - obuoliai - tykiai krito -