jaunystė vieno kambario bute

žiūriu į gražų pro šalį prabėgantį šunį ir mažą berniuką, išsiterliojusį braškiniais ledais.
jie žengia koja kojon, kaip ir aš su savo jaunyste, prasidedančia
nuo vieno pavasario ryto, kai, dar nenudžiuvus nuo vejos kvepiančiai rasai,
išbėgau į lauką paskui naują žydrąjį sviedinį,
ir prie namo durų radau savo šuns Rekso širdį plastikiniame maišelyje.

tokia buvo mano pažintis su šiuo miestu,
sugeriančiu visą skausmą ir liūdesį požeminėse perėjose,
kur ir dabar kartais matau tolstančią tėvo nugarą, ir motiną,
tempiančią mane kuo toliau, toliau, į viešąjį baseiną:

spoksau į besisukančius oro burbuliukus, kurie veržiasi iš mano vidurių
kaip iš smarkiai sukratyto limonado buteliuko,
į šlapius pėdsakus, vedančius mane į biblioteką:
miela senutė, apsikrovusi storais tomais, vaišina mane
sviestiniais sausainiais iš puodynės ir karšta kava,
nes aš bėgau per lietų, ir mano sportiniai bateliai kiaurai permirko
tik dėl to, kad galėčiau netrukdomas paspoksoti į mergaitę,
sėdinčią baltoje brangioje mašinoje kitoje gatvės pusėje,
kažko laukiančią, liūdną ir ramią, su rudeninių lapų puokšte rankose.
ji buvo už mane gerokai vyresnė.

naktį, duše, galvojau ilgai apie ją, kol išgirdau prie namų sustojantį taksi,
iš jo iššoko mano sesuo. paskui klausiausi,
kaip tyliai raktas sukasi duryse, kaip spragteli namų kino pultelis,
kaip mano sesuo iki paryčių žiūri tuos pačius
romantinius filmus, išjungusi garsą,
ir šnypščia į popierines nosines.

aš nebuvau panašus į savo seserį.
aš mėgau klausytis balsų.
vos pasilikęs vienas, atsiversdavau storą telefonų knygą
ir skambindavau kiekvienam pagal abėcėlę.
aprašinėdavau žmonių balsus, sodrius ir irzlius.

mane pričiupo, kai buvau pasiekęs raidę G.
nuo tada  visus savo kišenpinigius išleisdavau žetonams
prišnerkštose stoties telefono būdelėse.
lindėdavau ten valandų valandas. netrukus persišaldžiau -
susirgau sunkiu plaučių uždegimu ir kiauras dienas gulėjau
prakaituodamas kietoje lovoje, skurdžiame vieno kambario bute.

per plonas sienas girdėjau besibarančius kaimynus.
kai moteris rėkdavo neperšaukiamai, vyras kažką daužydavo plaktuku.
taip neįsivaizduojamai kraupiai, kad nustelbdavo mano širdį.