su akiniais aš negražus

galvoju, jeigu ant šios vaistinės sienos
būtų kempinės formos švieslentė,
kurią toji boksininkė, tvirtomis kojomis bėganti paplūdimiu,
išgręžtų ant mano galvos. tuomet į mane suplūstų viso pasaulio šviesa.

aš nuolat žiūrėčiau žinias per televizorių senelės kambaryje,
laukdamas orų prognozės, nes netikėtas lietus
galėtų mane pražudyti - aš sprogčiau
ir ištaškyčiau su savimi dar pusę kvartalo.

žinios padėtų man tapti tikru apsišvietusiu piliečiu,
be to, suartėčiau su senele. ji dažniau duotų man pinigų,
galbūt ir didesnėmis sumomis.
man niekad netektų raustis miesto šiukšliadėžėse.

po kelerių metų netgi įstočiau į politologiją ar, pavyzdžiui, istoriją.
daug pasiekčiau, išmokčiau protingai kalbėti, padoriai rengtis,
nesinešiočiau kišenėje ištrūkusios skardinės sagos,
kurią dabar taip spaudžiu pirštais, kad, regis,
ji tuoj pateks į mano kraują ir nuvažiuos
iki pat širdies, nes
aš taip bijau tikrintis regėjimą.