vasaros meilė

tu pieši. susikaupusi, prikandusi lūpą. ant apvalaus balto
stalo po taškuotu skėčiu nuo saulės.
aš ilsiuosi, geriu ledų kokteilį, šokinėju į upę.
tu nekreipi jokio dėmesio. apsimetu, kad skęstu.
nors upė tokia sekli, kad niekas niekuomet
nėra čia nuskendęs. netgi tavo senelis čia neskandina kačiukų.
bet vis dėlto tu susirūpinusi bėgi į vandenį, nesaugai naujos suknelės
su aguonų žiedais.
išneriu, čiumpu tavo koją, juokiuosi ir

susilaukiau pirmo mergaitiško antausio.
namo grįžtu tylus ir prislėgtas.
vis matau prieš save žydras ir ašarotas tavo akis,
įsmeigtas į šlapią guminį trintuką, sugniaužtą delne.
tavo košmaras ant balto lapo nebus ištrintas.
sakai, kad tai buvo vienintelis būdas juo atsikratyti:
nupiešti, tada švariai ištrinti.
tą pulką juodųjų varnų, užstojančių dangų.

žiūriu į paskutinius besisklaidančius debesis. atsigulęs į lovą
su drabužiais. patalynė sušlapusi ir purvina, bet man rūpi kiti dalykai:
spėlioju, kur debesys dingsta naktį. galbūt įsitaiso obelų šakose.

oras ramus, nieko nesigirdi. net pelės po lova. tik voras
audžia tankią užuolaidą ant mano lango,
ir nuo daiktų kyla baltos dulkės,
juodiesiems varnams skraidant ratais virš mano galvos.