Būtovės epizodai -2

Tėvas:
Pirmiausia pasimelski Nežiniai,
Bet nesupyk – jau senis toks,
Kad gėda man tave sūnum vadinti...

Nutilo balsas, likdamas sapne
Bet atmintis išsinešė jį gyvą —
Vis  švenčia  dar  Velykas Lietuva,
O  aš toks senas, kad ir tėvas dairosi toliau,
Norėdamas grąžinti į jaunystę,
Galbūt, įkelt net lopšyje
Ir supti jį iš Gardino
Ar Vilniaus Lukiškių kalėjimų.
Kaip ir dabar, mudviem šit susitikus
Būtovės siųstame sapne...

Aš:
Manai, kad pyksiu ir kalbėsiu piktą žodį?
O ne! Teisus esi, tėvuži,
Ir nemanyk, kad sau gražiau atrodau -
Dažnai per veidrodį kalu prie sienos
Senatvės šitokį negražų grožį.
Ir bėgu nuo savęs nelyg šešėlis,
Gerai žinodamas, kad nepabėgsiu,
Tiktai gražiau pražysta gėles.
Danguj skardžiau pragysta vyturėlis
Ir žingsniais greitesniais į sapną ateinu,
Kur dar tiesa neapmeluota.
(Tikiuosi, kad b. d. )