Velykų Angelas

- Apsiauk
batus, lyg eitum
bulvių kasti
užsimaukšlink
ant akių kepurę -
tyška sniegas, purvas
iš po tavo kojų,
o mintys
po namais,
kapais šakojasi
ir kyla,
nepakyla -
pavasarinės burės.

- Ir saulė,
kaip degtukas
užsiplieks - pamatysi
nulėksi
pusnuogė
prie šulinio.
Išbalins ir tavo plaukus -
įžūlios šalnos.
Prisiminimai
apraizgys -
rankas ir kojas
ir saulė apglėbs -
tavo pečius,
tavo kaklą,
kaip gulbės
ištįsusį.

O lašas, po lašo,
o žodis - po žodžio -
akmenis ir širdis
pratašo
ir tavo
batuotos kojos
mina rasotą brydę
ir laša Laikas,
kaip ašaros
ir nubunda paukščiai
antrą Šv. Velykų rytą -
žmonių balsais
pragydę.

O mintys,
kaip šaknys
po medžiais,
namais šakojasi
ir leidžiasi
į žemę, tas baltas
Velykų Angelas
ir kažkoks vaikas -
varpeliu žvangina,
o močiutės juokiasi,
džiaugiasi -
jauni žmonės
žegnojasi
ir visus laimina -
tas, dainuojantis,
muzikuojantis -
Velykų Angelas
ir krinta
paskutinės snaigės
lyg atsisveikindamos
po jų kojom.

Ir tu, užsimaukšlinus
ant akių kepurę -
slepi nuo visų
lyg bulvę -
savo sudygusį,
nuodėmingą veidą,
o Velykų Angelas
į mūsų žemę
nusileidęs,
toks ramus, rimtas
ne tik mane, tave,
o ir baltą žiemą
į lietaus nulytą
Dangų vedasi.