Vėlyvos Velykos

Mėtai ir Robertui

Ant duonos
tepam medų sviestą
ir mūsų laukia
ant stalų
skanėstai.
Laukia -
nauji žygiai, miestai
ir žmonės,
kurie prie žemės,
kuriuos mylim,
o kiek vaišių
kurias,
nuo vaikystės
laikų
mėgstam.

Visą naktį
kniaukia katės,
šunys skalija -
vėlyvos Velykos
ir visą dieną sninga
ir visą naktį -
gelia dantį
ir pro šalį -
skrenda, lekia -
gulbės, žąsys
ir žvilga dangus
lyg lokio kailis.

Vėlyvos Velykos
ir guli saulė
ant mano lovos
ir vėlyvas rytas -
pilkšvą šviesą žeria
ir gimsta -
gražiausios mintys
ir jų - niekas
nesumindys.

Velykos -
nubunda
ir mano tėvas -
šimtametis
ir jis, giriasi
ir jis, sakosi,
apglėbti
visą žemę galintis
ir gieda
aplipę paukščiais -
krūmai, medžiai
ir žiema slepiasi -
už laukų,
už girių.

Vėlyvos Velykos
ir laukia
ant stalų
skanėstai
ir močiutės -
kiaušinius
į delnus bruka.
Vėlyvos Velykos
ir aš, pavėlavęs
važiuoju
ir maigau
savų durų -
svetimą skambutį
ir jis, skambutis -
šaltų ir atpratusių -
mylėti daiktus -
nemėgsta.
Nusiimu kepurę
mamos megztą
ir širdis
kaip laikrodis tuksi.

Vėlyvas svečias,
vėlyvos Velykos -
marginam margučius
ir tepam ant duonos -
medų, sviestą,
o ausyse
Velykiniai varpai gaudžia
ir vyrai, moterys -
gieda giesmes
ir čiulba
pumpurais ir paukščiais -
nulipę medžiai,
ir jauni žmonės
nuo stalų keliasi
ir mirga
lyg margučiai
tolimi ir dar
nematyti miestai.