Velyknaktis

Štai artinuosi prie masyvių ąžuolo durų.
Vienišas žibintas, šventoriuje
Kelią nutiesia.

Tokią naktį laukiu, ausį priglaudęs klausau,
Gal sujudės kas viduj, gal nuris tą pilką,
Dusinantį luitą ir
Prikels, prisikels,
O tada, duris tyliai pravėręs,
Dešine liūtą, kaire - ėriuką laukan išsives,
Ir iš širdies srūvanti šviesa
Nustelbs debesis aižančią saulę.

Ryte varpai gaudžia ir ponai paskelbia tik drobules radę.
Bet... visą naktį tik sopulingai giedant tylą girdėjau.
        Tokiame vakare pasiklydus, Pilkas lieka dangus.