Pasveikink mylimuosius. Siparis. Pradžia

Siparis pavargo verkti savo palaido gyvenimo ir išėjo pasivaikščioti į artimiausią mišką.
Miško vidury pamatė griovį, o griovyje žiūri: Maceina guli, toks atsipalaidavęs, nors ir vienas, sveikinasi ir dviprasmiškai merkia akį Sipariui:
- Ei, sveikas, Sipari.
Siparis kažką sumurmėjo ir nuėjo tolyn.
Žiūri – Mamedova eina irgi nori pasivaikščioti. Siparis jau norėjo pasislėpti krūmuose, o čia iš kažkurio krūmo iššoko Kazlas:
- Tai, ką Sipari, pasislėpti nuo Mamedovos nori? Neišdegs.
- Nenoriu aš pasislėpti. Einu pasivaikščiosiu.
- O tu žinai, kad Mamedova, ką tik gulėjo su Maceina griovyje? Tik dabar ji apsimeta, kad nori pasivaikščioti.
- Kazlai, aš ką tik mačiau Maceiną – jis gulėjo griovyje.
- O jis buvo vienas?
- Vienas.. Palauk, neprisimenu.
- Jis buvo ne vienas. Mamedova buvo visai šalia. Ji gulėjo kniūpsčia, todėl tu jos nematei.
- Ji būtų pasisveikinusi: Ei, Sipari, aš čia.. “, bet ji nieko nesakė.
- Ji gulėjo kniūpsčia, todėl nieko nepasakė.
- Ji gulėjo kniūpsčia su Maceina?
- Taip.
Prie besikalbančių vyrų prisiartino Mamedova. Ji turėjo puokštę nepamirštamų gėlių, kurios buvo labai sumaigytos, nes ji gulėjo griovyje su Maceina.
- Atleisk, Sipari, aš nepasisveikinau.
- Kada tu nepasisveikinai?
- Kada gulėjau su Maceina griovyje.
- Negerai išėjo.
- Tikrai negerai.
- Nors ir gulint griovyje su Maceina, reikia sveikintis su mylimaisiais.
O čia Kazlas ėmė ir  apsiverkė, nes buvo labai teisus.