Pas senelę

- Gerasis meistre -
juokauti liaukis,
sakau, akis nuleidęs
lyg būčiau kaltas.
Keršto vėliavos
jau iškeltos
ir dieną, naktį -
plaktukai kaukši.

- Vyrai, ne vandenį,
o vyną geria, -
sakau į girtus snukius
žiūrėdamas,
o akmenų skeveldros -
akis, širdis gelia.
Akmens dulkės -
ėda plaučius,
akių kamuolius skelia,
ir tas, silpnas
meistro balsas
ir mūsų
balsus griaužia,
kumščius gniaužia
ir visus
prajuokina -
įskilęs, lyg kiaušinis -
mano kiaušas.

Ritasi dūmų,
dulkių kamuoliai žeme -
deginamos padangos.
Palubėje pakibę
lyg šikšnosparniai -
barniai, apkalbos, rietenos,
ne man, vienam
svyla padai,
o kai baisiai negera
ir šimtas gramų
padeda,
kai niekas
nepadeda.

Skruostai kaista -
bijau, kad gripo
negaučiau,
jeigu susirgčiau
ir blusą pakaustyčiau
ir gražių eilėraščių
prirašyčiau
ir pasiversčiau liūtu -
iš to žlibo kiškio.
Gera gyventi -
keliai kertasi -
kumščiais svaidytis,
ar verta?
Jeigu, ir jo, meistro,
kaip ir mano
auksinės garbanos
iš po beretės kišo.

Savimi patenkintas -
esu rašytojas,
akmens tašytojas,
ir net poetas -
išniręs
iš to mandagumo -
išsirengęs
ligi nuogumo,
pasinėręs
į tos, vienos mergaitės -
juodų plaukų vėtrą,
o ji, pasirodo -
žuvėdra
tyliai kalbanti -
žmogėdra.

Noriu,
kad ir iš tų
eilėraščių
kas nors išeitų,
noriu, kad išeitų -
sonetai,
poemos, odės -
iš tų, pasiutusių
vokiškų miltų.
Dulkių vėliavos
jau iškeltos
ir akis griaužia,
tos, pačios dulkės
ir ašaras šluosto
ir nenušluosto -
tirpstančios snaigės.

Dieną, naktį -
plaktukai kaukši
ir toks liūdesys -
užplūsta
skeliu lyg akmenį
ir savo gyvenimą rūstų
ir užmiegu -
per dienas, naktis -
nusiplūkęs -
pas senelę
ant aukšto.