Meilės laužas

Įsisegęs
saulę į žandą -
sausų šakų
prisilaužiau
ir palei šešioliktąjį
tavo laužą -
suklupau
jėgų netekęs
netekęs žado -
gavau į snapą
o jis, tas nevykėlis
tau į ausį
kažką vapa...

O griovį
peršokus
norisi ir į kitą
kito gyvenimą
įšokti,
norisi laipiot
gyvenimu
lyg peilio briauna
ir kol nenumiriau -
meilės, šilumos
negana -
ir spurda
mano glėbyje
mergaitė,
pasprukus
iš to negero
svetimo žmogaus -
lyg žuvis
iš savo tinklo
iššokus.

Susiėmiau
už galvos
ir prisiminiau -
ką tėvai kalbėjo,
rodos sakė - vesti
griovį peršokti
ir aš, sutikęs varlę -
skalbėją
ėmiau
lyg ramunę
pešioti

ir nepakeliančios
prisilietimų,
grakščios kojos -
ėmė, lyg rožių spygliai -
badytis
ir krūtys,
išbadėjusios meilės -
ėmė
kaip užburtos katės -
kvatotis.

Ir ėmė
gegutės
kukuoti
ir pavasaris nutolo
laukais, miškais
skubėdamas
ir ant kelio,
ant tako -
sudygo dobilai
ir kūkaliai -
ir aš, negalėjau
ilgiau gaišti,
reikėjo
ir jiems -
savo meilę
ir šilumą atiduoti.

Ir tu,
išnirai,
kaip iš balkono
gegužio -
pilna vilčių, minčių
ir puošiasi,
ruošiasi Velykom
visas tavo namas
ir visas miestas
lyg avilys ūžia
ir šnypščia
pavasaris
lyg žaltys -
po senelės puodu
pasivožęs.

Ir mintys
praauga
ne vieną
pranašą -
dienoraščiuose,
knygose
netilpusios
ir veriasi lūpos
meilės lašo prašančios,
raudonos,
sodrios lūpos
lyg iš Sodros
ir pražydusios
lyg tulpės.

Dairaus, žvalgaus -
netekęs žado -
leidžiasi drugeliai
lyg bučiniai
ant tavo veido,
ir aš, įsisegęs saulę
į žandą,
su pienių pūkeliais -
prie tavo namų
nusileidęs -
žydinčių šakų
prisilaužiau,
nors peiliai
ir šaukštai atšipę,
o ir mintys
sudilę -
įžiebiu, meilės laužą
ir prie tavų kojų -
lyg ežys,
lyg ešerys -
priglustu tyliai.