Savyje

Nemoku vaikščioti tiesus.
Teisus taip pat būti nemoku –
Įpratęs nusilenkt,
Nukelt kepurę nuo galvos,
Mintis kalbėt kaip šventę
Prie medžio, prie akmens, sėjos,
Prie kūdikio ar seno vyro...
Net gėda, bet dažnai manau,
Kad gal į mano dalią  šitaip angelai sueina
Ir aikčioja manim,
Susėdę it bare prie gero vyno, 
Kad Dievui būtų Žmoguje jaukiau.

Štai vėl girdžiu kaip sieloj varpas gaudžia.
Pakelėje akmuo prigulęs,
Palieja poilsio minutę.

O! Kaip gražu,
Kada iš  smėlio
Miškas ir žolė išauga.
Kai lietuje, suglamžęs rankose kepurę,
Išpoteriauji net  bažnyčias savyje
Ir nežinai,  ar ten nors vienas žodis buvo
Ar – nebe...