Auksinis grūdelis

Auksinis grūdelis,
Tylus toks ir kietas,
Sumanė ieškoti
Pasauly sau vietos.

Gulėjęs tarp brolių
Tamsiam sandėly
Nusprendė ištirti,
Ar žemė gili?

Senolis, pasėmęs
Grūdelių sėtuvę,
Laukams rudeniniams
Juos nešė lauktuvių.

Mažasis grūdelis
Saulelę stebėjo
Ir josios artumo
Taip stipriai ilgėjos.

Prisiminė jis,
Kaip vaikystės kraitelėj
Sūpavo jį, šildė,
Globojo Saulelė.

Dabar jis ketina
Ištirt žemės gylį –
Tokia jo svajonė,
Tad jis kantriai tyli.

Grūdelius senolis
Arimuos pasėjo.
Jie skraidė, paskraidę
Ant lauko ilsėjos.

O žemė juos apglėbė,
Šiltai apkabino,
Sūpavo, mylavo,
Drėgme pamaitino.

Grūdelis nustebo –
Tiek gavo gerumo –,
Kad netelpa jis
Savyje iš storumo.

Taip keista mažajam,
Nežino kas vyksta,
Nauja gyvastis vidujai
Sparčiai dygsta.

Suskilo kietoji
Auksinė luobelė,
Iškišo nosytę
Gležnutis daigelis.

Nutaręs, kad žemė
Gili ir gera.
Ieškos jis toliau,
Kur vieta jo yra?

Šaknim įsikibęs
Žemelės tvirtos,
Gležnutis ir jaunas,
Jis smalsiai ieškos.

Ir skverbės daigelis
Aukštyn – vis aukštyn–
Į žemės paviršių
Prie Saulės artyn.

Baltuose ankstyvojo
Ryto rūkuos
Daigelis pabudo
Beaugąs laukuos.

Šalia daugel brolių
Lingavo žaliai,
Voratinklius pynė
Ant smilgų vorai,

Saulutė sušvito
Visų akyse.
Ir užgimė daigui
Jaunystės drąsa.

Jis grūdinos sparčiai
Rudens darganoj,
Baltuos pataluos
Miegojo žiemoj.

Kantrumu apsisiautęs
Ramiai laukė dienos,
Kai ir vėl atsigaus
Prie Saulutės – mamos.

Žinojo daigelis
Kažkaip nejučia,
Kad toks jo gyvenimas,
Tokia jo tiesa.

Lėtai patyliukais
Šypsojos dangus,
Atbėgo pavasaris
Į pievas, laukus.

Pažadino daigą
Vyturiuko giesmė,
Lietaus gaivoje
Jam ryškėjo esmė.

Ir puolė jis stiebtis
Į Saulę aukštyn,
Vis augo, gėrėjos
Žvaigždėtom naktim

Ir jautė, kaip bręsta
Nauja jam galia,
Kad jis nebe vienas –
Ir broliai šalia.

Išsiskleidė vasara,
Suaugo daigai,
Ir varpomis bręstančiomis
Išplaukė rugiai...

„Tai štai kas esu!
Tik grūdas buvau...
Dabar, ko ieškojau,
Aš jau supratau,

Iš žemės gelmių,
Iš Saulės globos,
Lietaus ir žvaigždžių
Bei rankos šiltos,

Surinkęs gerumą,
Savy auginu
Ir varpą grūdelių
Savų brandinu.

Kai jie išbyrės,
Iškeliaus iš manęs,
Jie manąją meilę
Ir gyvastį tęs.

Vieni augs ir vėl –
Vaikystę minės.
Kiti duonos riekėj
Ant stalo gulės.

...

Grūdelis mažutis
Kadaise buvau.
Ieškojau, kas aš?
Rugiuose suradau... “