Marytės nuotykiai I

Knygos

Jeigu šio kūrinio skaitytojas praeito sekmadienio vakarą būtų netyčia prisiartinęs prie K. miestelio didžiausio knygyno, jis neabejotinai būtų pastebėjęs  prie vitrinų neramiai stoviniuojančią merginą, alkanomis akimis stebinčią vitrinose išdėliotas perkamiausias knygas, tarp kurių buvo ir vienas ne itin padorus romanas apie labai ištvirkusią mergaitę, vardu Lolita. Romanas, savaime aišku, buvo ne lietuviškas.  O jį godžiai akimis matuojanti mergina – tikra lietuvaitė. Vidutinio ūgio, baltais, trumpai kirptais plaukais, linksmai riesta nosyte ir susirūpinusiomis akimis.
Taip, tai buvo Marytė.
Deja, net jeigu ir šio kūrinio skaitytojas ją būtų pastebėjęs, minėtų veido bruožų bei plaukų spalvos greičiausiai nebūtų įžiūrėjęs, nes viską slėpė tamsus gobtuvas, kurio dėka nebuvo įmanoma suprasti, kas stovi prie vitrinos.  Taip, Marytė buvo kruopščiai užsimaskavusi ir vaidino, kad ten jos nėra.

Iš tiesų merginos viduje jau gerą valandą vyko įnirtingas mūšis, kur visai nebuvo aišku, kas laimės. Ji labai norėjo nusipirkti nusižiūrėtą romaną, tačiau jautė siaubingą gėdą, kad yra tokia ištvirkusi ir nenorėjo, kad kiti tai pamatytų. O ypač pardavėjas. Marytė nežinojo, kad pardavėjas panašių knygų yra pardavęs šimtus ir jam seniai nusispjaut, kas ir kiek yra ištvirkęs.  Jam ištvirkimas tebuvo dar viena pelno forma.

„Jis pagalvos, kad aš seksualinė maniakė“ – mintijo Marytė, lėtai kilnodama kūno svorį nuo kojos ant kojos. – „Jis pamatys mano veidą ir po to jau visą laiką žinos, ko aš čia lankausi. Gal net iš anksto atrinks man tinkamiausias knygeles, kad galėtų pasiūlyti! Bet aš juk ne tokia! Aš tik truputį ištvirkusi! Visai nedaug! Galima sakyti, kad beveik ir neskaitau aš tų knygelių... “
Ir atsiduso, prisiminusi kietai prigrūstą palovį savo vieno kambario bute.
„Na gerai, o jeigu jis po to užsinorės pakviesti mane į pasimatymą? “ – pasipurtė Marytė. – „ O tai faina, kai apie tave tiek iš karto sužino! “
Paslapčia apsidairiusi, ji vėl alkanomis akimis prarijo nepadoraus romano viršelius.

Tačiau ilgainiui tylus karas baigėsi lygiosiomis ir Marytė ryžosi. Įtikinusi save, kad didelė gėda truks palyginus neilgai (vos porą savaičių), ji pastūmė stiklines knygyno duris ir žengė per slenkstį. Išdavikiškai suskambus varpeliui, pardavėjas atsisuko į ją ir maloniai nusišypsojo.
Marytė nežinojo, kad pardavėjas jau porą valandų nuobodžiauja, ruošdamasis uždaryti knygyną. K. miestelyje nėra daug žmonių, kuriems reikėtų knygų. O ir tie, kurie dar skaito, paprastai lankosi rytais arba per pietus, trumpam atitrūkę nuo darbų. Vakarais knygynas visuomet vaiduokliškai tuščias, nebent koks pensininkas užeina dykai pavartyti naujausių žurnalų apie sveikatą.
Taigi, pardavėjas nusišypsojo žaviai vienišai lankytojai su kapišonu.  Jis nė neįtarė, kad Marytė po tokio poelgio supanikuos, jos kojos susipins, akyse aptems ir mergina nualps daug greičiau, nei išsities ant grindų.
Būtent tokia tvarka viskas ir nutiko.

~~~

Kai mergina atsipeikėjo, pajuto tai, ką visada jausdavo panašiais atvejais. Jos rankoje smygsojo adata, virš galvos tingiai siūbavo lašelinė, o kažkur šone krenkštė Vycka, siurbdamas iš nepadoraus dydžio puodelio juodą kavą ir žiūrėdamas vakaro žinias.
- Aš tau sakiau, kramtyk burokėlius, - sududeno kraupus Vyckos balsas. – Manai, man faina tau kas savaitę po dvi lašelines varvinti?
Marytė jau buvo pripratusi prie kraupaus sanitaro balso. Kažkada seniai Vycka jai atrodė baisus ir šiurkštus tipas. Tik kai pakliuvo į jo rankas kokį dvidešimtą kartą, suprato, kad tai tėra Vycka – baisus kaip grizlis, šiurkštus kaip koks urvinis, bet kartu ramus kaip tikras šventasis sanitaras. Gali pasikeikti, gali iškolioti, bet adatą visados įsmeigs švelniai. Nužiūrės išsprogusia, krauju pasruvusia akimi, tačiau antklode apkamšys ir dar antrą pagalvį pakiš, kad tik jinai greičiau sveiktų...
- Ir vėl apsivožiau... – nuliūdusi pratarė Marytė.
- Aha, - pritarė Vycka. – Knygyne. Pačioje ramiausioje vietoje pasaulyje. Kaži kas tau ten kraujo spaudimą tiek sukėlė? Bene pardavėją įsimylėjusi būsi?
- Tpfu! – išvirto iš lovos Marytė. – Jis senas ir žilas.
- Užtai vyras, - suurzgė Vycka. – Tu juk dar neradai sau vyro, ar ne?
- Nenoriu tokio! Man reikia jauno, gražaus ir protingo.
- Drambliuko svajonės... – burbtelėjo Vycka, viena akimis stebėdamas, kaip Marytė ištraukia iš venos adatą. – Burokėlius graužk. Ir vitaminų daugiau tau reiktų.
- Nemėgstu aš burokėlių... ir sakiau, kad nereikia man lašelinės. Aš namuose kasdien po kelis kartus alpstu – visados pati atsipeikėju.
- Lia lia lia... – burbtelėjo Vycka. – Labanakt, Maryte.
- Labanakt, - atsisveikino mergina, užsitraukdama gobtuvą ant ausų.
Netrukus palatoje liko tik televizorius ir sanitaras.
Marytė skubėjo apytamsiais koridoriais prie išėjimo, klausydamasi miegančių ligonių knarkimo. Kaip žinia, miestelio K. ligoninė yra lankoma kur kas gausiau nei knygynas. Tiesą sakant, ji taip gausiai lankoma, kad dažniausiai lieka tik viena laisva palata, kurioje stovi televizorius. Toji palata vienintelė, kurioje nelaikomi ligoniai. Joje gyvena pats Vycka.
Dar joje mažiausiai kartą per savaitę atsipeikėja Marytė.

~~~

Vieta, kurioje dirba mergina, yra pati nuobodžiausia ir neįdomiausia pasaulyje. Ji tokia neįdomi, kad net musės karštą dieną neįskrenda vidun pro plačiai atvertą langą. Ta vieta yra dviejų aukštų pastate, nudažytame kraupia, žalia spalva. To pastato priekyje yra dvivėrės durys, nudažytos kraupia balta spalva, o visi maži langeliai apkaustyti neskoningomis grotomis. Kadangi miestelyje K. yra daugybė žmonių, kurie mielai ką nors apiplėštų. Ir tų žmonių yra gerokai daugiau nei lankosi knygyne ar guli ligoninėje. Bet čia jau nieko tuo nenustebinsi, nes visoje šalyje tas pats.
Tiesa, virš dvivėrių durų kiekvienas gali pamatyti neskoningą užrašą:
„K. miestelio naujienos“
Tai vietinio laikraščio redakcija. O Marytė lyg tyčia dirba to pastato antrame aukšte, pačiame tolimiausiame koridoriaus gale, kur yra nedidelis kabinetas su vieninteliu langu į gatvę.

Jūs pasakytumėte – „vau, nuosavas kabinetas ir nuosavas langas! Kaip faina! ”
Būtent taip Marytė ir pasakė pirmą kartą.

Mergina iki šiol prisimena, kaip atėjo čionai dirbti pirmą dieną. Tai buvo graži diena ir redaktorė ją pasitiko džiugiai šypsodamasi.
- Mūsų laikraštyje žmonės talpina daugybę skelbimų, - pasakė ji Marytei. – Tavo darbas bus rūšiuoti ir gražiai juos sumaketuoti, kad laikraštuke jie atrodytų dailiai. Juk nesunku?
Darbas iš tiesų buvo nesunkus. Ir menkai apmokamas, tačiau Marytei buvo kaip tik. Ji nieko neįtardama ėmėsi darbo su įkarščiu, kurio paprastai kupini visi nauji darbuotojai.
Tačiau kaip ir visose darbovietėse, maži ir paprasti darbai netrukus ima apaugti vietine flora, nuo kurios jie pasunkėja, įgauna masę ir galop tampa nebepakeliami.
Po dviejų savaičių Marytė rūšiavo skelbimus, maketavo juos ir papildomai redagavo tekstus iš sporto skyrelio. Kadangi miestelyje K. niekas nesportuoja, toks papildomas darbas atrodė visai menkas.
Dar po dviejų savaičių jos paprašė prižiūrėti ir kultūros skyrelio naujienas. Nes viena moteris tapo truputį nėščia ir išėjo namo daryti vaikučių. Atrodytų – didelio čia daikto. Miestelyje, kurio knygynas menkai lankomas, kultūros taip pat nėra itin daug.
Tačiau tada jos paprašė prižiūrėti ir laidotuvių skelbimus.
Pamenate perpildytą ligoninę?
Tai va...
Ir taip savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio iš pažiūros lengvas darbas virto visos dienos varginančiu darbu. Marytė ateidavo iš ankstyvo ryto, skubiai sukeldavo skelbimus į iš anksto paruoštas formas (nes taip daro visi protingi žmonės), tada pagal iš anksto atidirbtą šabloną suredaguodavo sporto bei kultūros naujienas ir išsiųsdavo anapilin visus nabašnykus. Atėjus pietums, ji kiek lengviau atsipūsdavo ir išgerdavo puodelį žalios arbatos, nes nuo kavos imdavo alpti.
Po pietų įnirtingai pliekdavo kompiuterinėmis kortomis maždaug valandą. Nes darbas, kuriame nėra laiko pliekti kortomis – ne darbas. Tai mazochizmas, o Marytė toli gražu nebuvo mazochistė. Bent ji taip galvojo.
Po valandos žaidimų ji nunešdavo visą savo darbą redaktoriui ir maketuotojui. Kad atrodytų, jog jinai sunkiai dirba už tą patį prakeiktą minimumą.

~~~

Kitą rytą po nelaimingojo įvykio knygyne, mergina kaip visada atėjo į darbą, ramiai įsitaisė savo nuobodžiame krėsle prie dar nuobodesnio stalo, su siaubu pažvelgė į kalną visokios informacijos ir dusyk giliai atsiduso.
„Privalau nesijaudinti“ – tyliai pasakė sau.
Į duris kažkas pabeldė. Nespėjo Marytė ištarti „prašom! ”, kai vidun kyštelėjo redaktorės galva.
- Sveika, mieloji! – saldžiu balsu pasisveikino.
Nuo to balso mergina net sulinko į klaustuką. Taip į ją kreipdavosi labai retai. Ypatingomis progomis. Ir tos progos jai labai nepatiko.
- Mes čia truputį reorganizuojamės, - linksmai pasakė redaktorė. – Visai nedaug. Kosmetiškai. Aš čia pagalvojau... pagalvojau, kad tu jau seniai čia dirbi, viską supranti kuo puikiausiai. Skelbimus jau tikriausiai keli pagal iš anksto pasidarytas formas, sporto naujienas irgi panašiai redaguoji, ar ne? Kaip ir kultūros naujienas. Nes jeigu taip nedarytum, pamanyčiau, jog esi niekam tikusi. Žinai, vakar vakare patikrinau tavo kompiuterį ir įsitikinau, kad tu iš tiesų esi protinga, viską kuo puikiausiai spėji!
Marytė pajuto, kaip kyla kraujo spaudimas.
- Tai va, - čiauškėjo redaktorė. – Pagalvojau, kad galėtum jau imtis mūsų pirmadieninių horoskopų.
- Ė... ką? – sukluso mergina.
- Horoskopų, - nusišypsojo redaktorė. – Pirmadieniui.
- Na gerai... – abejodama linktelėjo Marytė. – Galiu paredaguoti. O kas juos mums atsiunčia?
- Niekas, - trūktelėjo pečiais redaktorė. – Aš pati parašydavau, kai laisvo laiko būdavo. Arba Antanas iš spaustuvės padėdavo, kai laiko pritrūkdavau. O dabar norėčiau tau patikėti visą reikalą...
Pastebėjusi, kad Marytė pradėjo gaudyti orą, redaktorė skubiai pripuolė prie vandens aparato ir pripildė plastikinį puodelį.
- Tau viskas gerai, mieloji?
- Beveik, - gailiai cyptelėjo Marytė. – Gal ir gerai...
- Štai, imk laikyk. Nors ne, aš palaikysiu.  Žinai, tu gal šiandien padirbėk dar kaip visada, nekvaršink galvos. Vakare pasikalbėsime.

Visą dieną Marytė zulino krėslą, galvodama apie pasaulį, kuriame ji gyvena. Apie miestelį K. be kultūros, sporto, kuriame visi tiki redaktorės parašytomis astrologinėmis prognozėmis ir keliauja anapilin. Nusprendė daugiau niekada netikėti tuo, kas laikraščiuose parašyta.
Net jeigu tai būtų parašyta jos pačios ranka.
Truputį atsipeikėjusi paskambino savo vienam pažįstamam iš Vilniaus, kuris retsykiais siųsdavo jų laikraščiui televizijos programas. Papasakojo savo dienos atradimą – kad jų redaktorė ir spaustuvininkas dirba už astrologą.
- Ir kas? – nė kiek nenustebo pažįstamas. – Mūsų laikraštyje tą darbą finansų skyriaus apžvalgininkas daro. Ir dar parduoda savo prognozes penkiems kitiems laikraščiams. Pelningas reikalas. Ir bičas jis šiaip neblogas. Nori, supažindinsiu?
Marytė nenorėjo. Skubiai padėjo telefono ragelį ir apsiverkė. Jos mažas pasaulis byrėjo į šipulius.

Taigi, nuo šiol ji dar ir horoskopus laisvalaikiu rašė. Ilgainiui tai tapo visai maloniu užsiėmimu. Ypač kai reikėdavo nuleisti garą, kad nenualptum. Juk taip malonu ožiaragiams (redaktorei) išpranašauti visą blogą savaitę!
Bet šie malonumai jos lauks tik ateityje. Kol kas tai tebuvo dar viena papildoma užduotis.

~~~

Grįžusi iš darbo namo, mergina pasiruošdavo kuklią vakarienę ir imdavosi savo vienintelio didelio malonumo – išsirinkdavo vieną knygą iš daugybės suslapstytų palovyje ir iki vėlaus vakaro skaitydavo įsijautusi į pagrindinę veikėją visu kailiu. Knygos suslapstytos buvo ne be reikalo. Mat Marytė siaubingai gėdijosi, kad jos literatūrą sudaro išskirtinai erotiniai ir pornografiniai romanai. Ir jeigu jos mama būtų aptikusi bent menkiausią knygiūkštę, kuomet lankydavosi kartą į du mėnesius, mergina tikriausiai būtų nualpusi ir net visagalis Vycka su lašeline nebūtų jos atgaivinęs.
Tos knygos iš tiesų turėjo savo atskiras istorijas, mat mergina lygiai taip pat gėdijosi jas pirkti miestelio knygyne. Kad nereikėtų kęsti tokios gėdos, ji važiuodavo į kito miesto knygyną, nusižiūrėdavo reikiamą knygą, baisiai išraudusi nusipirkdavo ją ir alpėdama kuo greičiau traukdavo namo, prisiekinėdama sau daugiau kojos nekelti į tą miestelį. Juk taip gėda!
Manau, jūs puikiai suprantate, kur slypi tokio veiksmų plano trūkumas.
Greitai Lietuvoje nebeliko neaplankytų miestelių su knygynais, iš kurių Marytė nebūtų pirkusi. O knygas ji skaitė kosminiais greičiais. Dvi dienos – ir knyga baigta. Liūdnoka...
Taigi, atėjo lemtinga diena, kai visi aštuoni šimtai penkiasdešimt du erotiniai romanai buvo perskaityti po penkis kartus ir Marytė užsinorėjo ko nors naujo.
Visą savaitę ji ryškinosi situaciją, stebėjo literatūros naujienas, kol galop išsirinko dvi būtiniausias knygas. Dar vieną savaitę rinkosi rūbus, kurie būtų ne taip krentantys į akis. O paskui atėjo tas lemtingas, ypatingas momentas... bet jūs ir taip žinote, kuo jis baigėsi.

~~~

Marytė išėjo į laiptinę ir rūpestingai užrakino savo mažo butuko duris. Buvo nelaiminga ir susirūpinusi. Jai verkiant reikėjo naujos literatūros, o patirtis sakė, kad pati nesugebės. Netgi jos sąmonė su pasąmone (ir nesąmone) priešinosi pačiai idėjai, atjungdamos šeimininkę knygyno tarpduryje. Ką daryt?
- Labas rytas! – prastrykčiojo pro šalį maža kaimynų mergaitė.
- La... – burbtelėjo Marytė, panirusi į savo problemas. Tik staiga plano užuomazga blykstelėjo jos galvoje.
- Ei, palauk! – šūktelėjo mergaitei. – Lina... gal gali man padėti? Visai nedaug, truputį?
- Manau, galiu, - sutiko mergaitė. – O kas yra?
- Hm... va aš truputį nesveikuoju, vis krentu ant žemės, - skiedė išraudusi Marytė. – Man labai reikia kelių knygų iš knygyno. Gal galėtum man  padėti?
- Hm, - pagalvojo Linutė. – Dešimt litų.
- Kas dešimt litų? – nesuprato Marytė.
- Tu man. Dešimt litų. O aš  - tipu tapu į knygyną, - paaiškino mergaitė.
- Betgi aš nesveikuoju! – pratarė Marytė.
- Jau girdėjau. Dešimt litų.
- Betgi mudvi kaimynės!
- Faktas. Dešimt litų.
Apstulbusi ir pasipiktinusi Marytė jau norėjo apalpti, bet persigalvojo.
- Tu bent skaityti moki?
- Man aštuoneri metai, - išdidžiai pareiškė Linutė. – Aišku, moku!
- Dar pasakyk, kad berniukais domiesi...
- Ne, jie visai neįdomūs. Tai kaip? Bus dešimt litų? Aš savo naujai Nokijai taupau. Niekas manęs neparemia. Tikriausiai nesupranta, kam mažai mergaitei reikia Nokijos.
- Ir aš nesuprantu... – burbtelėjo Marytė.
- Sakau, kad niekas nesupranta, - pasipiktino Linutė. – Tai aš einu...
- Ė, palauk! – susigriebė Marytė. – Suprantu aš viską! Tebūnie dešimt litų tavo Nokijos fondui. Visoms geroms mergaitėms reikia Nokijos. Eime, aš knygų sąrašą padarysiu.
- Va, kita kalba! – nudžiugo mergaitė.

Marytė pati nesuprato, kodėl jai nebuvo taip baisiai gėda prieš mažą mergaitę. Gal paslapčia tikėjosi, jog ji visai nemoka skaityti ir nesupras, ką perka. Gal jai padėjo tas faktas, jog mažos mergaitės nesidomi berniukais ir nerausta dėl tokių niekingų dalykų. Šiaip ar taip, Marytė netrukus padarė sąrašą, nusprendusi kruopščiai išnaudoti savo paaukotus dešimt litų. Pačiai būtų baisia gėda pirkti penkias nepadorias knygas, bet juk perka ne ji.
- Štai sąrašas, - padavė kreiva rašysena surašytą sąrašą. – Štai maišelis. O štai ir pinigai. Jeigu kuri knyga bus atpiginta, grąžą pasilik sau.
Maišelis, žinoma, buvo nepermatomas. Būtų košmaras, jei žmonės pamatytų mažą mergaitę, einančią pas ją su pilnu krepšeliu romanų suaugusiems. Mirtų iš gėdos.
- Okėj! – Linutė pasišokinėdama išbėgo pro duris. Marytė pajuto, kaip nuo silpnumo linksta keliai ir skubiai įsitaisė ant sofos, išraudusi ir sušilusi.

Praėjo beveik valanda, kol mergaitė sugrįžo atgal. Visa išraudusi ir tuščiomis rankomis.
- Tai kur knygos?! – išbalo Marytė. – Tave apiplėšė?
- Pasvajok, - užvertė akis Linutė. – Štai tavo pinigai. Ir tašė... O knygų negavau, nes pardavėjas paprašė mano paso. Ir dar užsinorėjo sužinoti, kur aš gyvenu, kad mano tėvus... karoče, tu ko ten užsisakei? Knygų, kaip nužudyti prezidentą? Ei!...
Bet Marytė jau gulėjo ant kilimo, patiesta alpulio. Ir peikėjosi gana ilgai. Persigandusi Linutė jau norėjo skambinti kur nors. Bet kol sugalvojo, Marytė atsipeikėjo.
- Tau viskas gerai? – susirūpinusi paklausė mergaitė.
- Beveik, - gaudė orą Marytė. – Ką tu tam pardavėjui pasakei?!
- Nieko, - trūktelėjo pečiais Linutė. – Pasakiau, kad nesimaivytų, nes pirkėjų ir taip visą dieną neturi. Bet vis tiek nepardavė.
- O apie mane... apie mane nieko?
Mergaitė sunėrė rankas ant krūtinės ir įtariai pažvelgė Marytei į akis.
- Rimtai. Ko tu ten užsisakei?

Nebuvo kur dingti. Liko arba tik dar kartą nualpti, arba pasakyti mergaitei nepadorią tiesą. Kadangi alpti Marytė nebeturėjo jėgų, šiaip ne taip išlemeno savo baisiausią paslaptį.
- Tu? – nustebo mergaitė, - nepadorias knygeles? Meluoji! Kambary nė vienos knygos pas tave nėra, nebent po lova visas sukišai...
Staiga vėl atsiradus ūpui alpti, mergina vos taip ir nepadarė.
„Jeigu šita malalietka iš pirmo karto atspėjo, tai ką aš nuo motinos slapstau... “ – beveik apsižliumbė Marytė.
- Okėj, tarkim, - linktelėjo Linutė, - tarkim, skaitai tu tas nepadorias knygas. Ir ką? Tai viskas?
- Tau mažai?
- Ne, normaliai. Tik nesuprantu, ko čia vaidinti sergančią dėl to. Mano tėtė spintoje žurnalų vyrams nuo mamos prislapstęs, mama viską žino ir nieko nesako. Mano vyresnysis brolis... Ai, karoče, visi jie nesveiki ir visiems gerai. Kuo tu tokia ypatinga?
- O man gėda labiau nei kitiems! – nusprendė neatsilikti Marytė. – Tau kada nors buvo taip gėda, kad galėtum čia pat į žemę iš gėdos sulįsti?
- Ne.
- Tai va, man dešimt kartų LABIAU gėda! – neišgirdo Marytė.
- Manau, kad gal ir suprantu, - pasikrapštė kasytę mergaitė. – Bet tau su galva vis tiek negerai.
- Palauk, užaugsi – pati viską suprasi.
- Manai, ir man prireiks visų tų nepadorių knygų?
- Prireiks ir pati atbėgsi iš manęs skolintis!
- Jeigu ir prireiks, - apsisuko eiti namo Linutė, - aš jų internete užsisakysiu. Ačiū už dešimt litų, beje. Mano Nokijos fondui tai didelis įnašas šią dieną.
Marytė liko viena klūpoti ant grindų pražiota burna. Paskutiniai Linutės žodžiai buvo tokie netikėti, kad ji tik sėdėjo ir keikėsi mintyse, kaip pati to nesugalvojo. Kai atsipeikėjo, įsijungė savo kompiuterį ir pabandė surasti internete visas sau reikalingas knygeles. Žinoma, surado. Ir dar už mažesnę kainą, nei knygynuose, ir dar didesnį asortimentą, nei buvo įmanoma surasti kur nors planetoje. Staiga jos mažas butas nusidažė visomis vaivorykštės šviesomis, o nuo palubės atsklido iškilmingas ir kartu pergalingas „aleliuja“.
„Ta maža mergaitė yra mano angelas sargas! ” – vos neapsiverkė iš džiaugsmo Marytė.

Ji dar nežinojo, ką iš tiesų reiškia toks atradimas.  Marytė tą dieną nė neįsivaizdavo prisidėjusi prie akcijos „nužudyk knygyną“. Mat jeigu visas knygas galima rasti internete – tai kam tie knygynai iš viso reikalingi?

~~~

Mergina nusimetė rūbus ir atsargiai įlipo į vonią, įsiklausydama į vos girdimą pastato šurmulį. Buvo jau vėlu, gal pirma valanda nakties ir Marytė visai nenorėjo žadinti savo kaimynų. Antra vertus, patys kaimynai taip pat neskubėjo eiti miegoti.
Pasiėmusi dušo srovės reguliatorių, nustatė į pulsuojantį režimą.
Šiandien per pietus ją aplankė kurjeris ir atvežė didžiulį ryšulį knygų. Ryšulys atrodė didingai ir kartu truputį kraupiai. Kai pagalvoji – nė už ką tokio jinai nebūtų įstengusi nusipirkti knygyne. Tiek daug gėdos...
Žinoma, kurjerį Marytė pasitiko užsidėjusi respiratorių, akinukus ir apsimetusi, kad perdažo buto sienas. Dar to betrūko, kad kurjeris matytų jos veidą tokiu jaudinančiu momentu!
O kai nuvilko ryšulį prie savo lovos... Ne, neįmanoma apsakyti to momento, kai jinai pergalingai nualpo iš džiaugsmo.
Visą vakarą skaitė labiausiai dominusį romaną, įsijautusi į pagrindinę heroję, skrajodama kituose pasauliuose.
Marytė atsuko vandenį ir, patikrinusi srovę, susibruko dušo galvutę tarp šlaunų. Žinojo, kad naudoja prietaisą ne pagal paskirtį, bet tai buvo privaloma ritualo dalis.
- Aiii, - kvyktelėjo, pajutusi nenusakomą jausmą. Prikando lūpą, prisiminusi kaimynus. Baisu buvo net pagalvoti, kad tie, kurie ją išgirdo, dabar klausosi priglaudę ausis prie sienos.
- Na ir velniop, - temo mintys Marytės galvoje. Suktelėjo rankenėlę, sustiprindama srovę ir net susirietė iš palaimos. Patyrė orgazmą greičiau, nei bet kada anksčiau.

Peikėjosi ilgai, svajodama apie patirtus siurrealistinius knyginius nuotykius ir buvo tokia laiminga, kokia gali būti laiminga mergina, kuriai ne viskas gerai su galva.
Kai kurioms iki laimės juk tiek nedaug trūksta.
Bet jūs tą ir taip žinote.