Šaltini, šaltinėli,
Kodėl prie mano vardo
Sustojo liūdesys?
Per skaudžiai mina
Akmenys ant kojų.
Žaizdas nutrynę,
Jie toliau keliauja...
Ech jūs, beplaukiai,
Kada gi jūs nueisite...
Menu vaikystėje
Be kojų čia atbėgdavau.
Per sausą žolę,
Kulversčiais. Smagumas!
Lig pat tavos širdies.
Akių tas mėlynumas,
Į Dangų įsilieja, -
Godžiai geriu tave,
O rankose gyvenimas.
Juk pro tave šis kelias
Išbėgo į pasaulį.
Prigludus skruostu,
Arti juntu, -
Tą aksominį skambesį...
Panardinu akis
Į tavo šaltą veidą:
Pro vyzdį pratekėjęs,
Man žvilgsnį pasūpuoji
Ir, pasroviui paleidęs,
Paklaidini skambėjime.
Ledinės adatėlės
Man žaizdas užado.
Šaltini giliaminti,
Kad tu žinotum,
Kaip tinka tau
Rytinis žiovulys,
Saulėtekio pagautas.
Ir pulkas ryto vyturių-
Įaudrinta gyvybė,
Snapus pravėrę čirpia.
Prie tavo kojų,
Dar vis nenukeliavęs,
Dūsauja sujaudintas akmuo.
Gražiai mintys klostosi ir lyg pulsuoja nevisai lygiu, tačiau nenutrūkstančiu ritmu. Ir tie jų trūkinėjimai yra tarsi išplaukęs malonus pusiaumiegio sapnas, sulipdytas iš vis sugrįžtančių prisiminimų.
Prabudo jau žemė, su ja ir šaltinis,
Prie Tavojo vardo vėl sugrįš džiugesys.
Nors teka upeliais vanduo jo ledinis,
Bet laimė sušildys Tavąsias akis... :)