Kazlo pranašystės.Pradžia

Neteisybė stojo žemėje.
Kazlą paliko jau trečia mergina.
Nėra teisybės žemėje, kartojo pietų vėjas, lingavo šimto trylikos metų pušys, o pirtyse raudojo moterys, kurias plakė bizūnais žemdirbiai. Bet teisybės neatsirado nė per nago juodymą. Žemdirbiai plakė nuogus moterų kūnus, bet teisybės žemėje nepasidarė daugiau. Žinoma, kiek ten tos teisybės: plekšt plekšt.
Kazlas žinojo, kad teisybė žemėje yra, tik ją reikia surasti.
Kazlas visą laiką galvojo apie teisybę. Naktimis teisybė jį aplankydavo sapnuose. Vakarais jis ilgai negalėjo užmigti – mintys apie teisybę jam neleido sudėti blauso. Jis galvojo apie teisybę, bet aplink save jis matė tik nuogą, išsišiepusią neteisybę.
- Ko tu pergyveni? Ką bobų nėr? – šaukė jam į ausį Maceina.
- Kam tau ta teisybė? – stebėjosi Siparis. – Jeigu merga nebūtų palikusi tai būt teisybė? Pats pažiūrėk: atvirkščiai kelnes užsimovei – ar gali čia teisybės reikalauti?
Kazlas kelnes persivilko, bet nuo to daugiau teisybės neatsirado.
Ir gerai, kad paliko.
Argi būtų geresnė teisybė, jeigu sėdėtu prieš tave teisinga žmona ir atidžiai komentuotu kaip tu neteisingai žuvį gaudai, gerbiamas Kazlai?