Švytėjimai

Vaikeli, ar tu matei,
      Kaip maudosi mėnulis baloj?
Tokia šviesa, tokia šventa tyla
      Nuo pirštų varva...
Ji aksominė, bijau net mirktelt,
      Bijau sužeisti, laikau apglėbusi.

Atbėk pavakary, atbėk į pievas, -
      Ten, kur bala, prie seno ąžuolo,
Suspindusi, lyg veidrodis...
      Ateik, vaikeli,
Ten, kur po ąžuolo šaknim,
      Dar miega Žemės smegenys. -
Jų vingiuose versme,
      Gyvi šaltiniai kuždasi,
Į ausį Žemei,
      Neišsakytas mūsų paslaptis.

Parodysiu aš tau:
Ten mėnuo baloj maudos.           
      Šviesos lašai pasiekia Žemės širdį.
Pripilsim jos pilnus gilius ąsočius,
      Ir nešim į namus šviesias mintis.
Paskui apsikabinę,
      Šventoj tyloj
              Saldžiai užmigsime.