Išpažintis (42)

Išauš diena
tuščius lapus
palikus. Ir aš
įsitikinęs  -
kelias slidus
it stiklas.
Šiurpas
pereina
per kelius,
nugaras
ir mėnulis
lyg skausmas
į gelmes nugarma.

O ant šakų
keli pumpurai
keli lapai
kelios snaigės,
o galvose -
geros mintys
lyg dilgėlės
sudygusios.
Pražysta ir saulė
lyg rožė
išdykusi
ir naktis -
baigiasi
ir ištirpsta -
kelios snaigės...

Pavasaris
lyg kareivis
prisiminimų tiltais
ir jam, po kojom -
pražysta gėlės -
žalios, mėlynos,
raudonos.
Šiltos dienos,
šaltos naktys -
ramina nervus, tildo
ir gimsta - žiedų,
pumpurų
margas pasaulis
ir miršta mintys -
vienadienės.

O keliai
slidūs
it stiklas
ir ant stalo -
arbata atvėsus.
Pavasaris
lyg ant svarstyklių,
ant žiemos -
dienų, naktų
griuvėsių.

Mėnulis
į gelmes nugarma
ir dingsta mintys
nedoros.
Tolsta
susikibusios
už parankių poros
ir šaltis
lyg dramblys
per kelius, nugaras...

O pavasario
keliai, takai -
pro priemiesčių dulkes
prasimuša
ir skuba ten,
kur tūkstančiai
žvaigždžių spindi
ir pavasaris
iš miego keliasi,
kaip prieš
ežerų, balų
veidrodžius -
ilgai lauktas
atodrėkis.