Išpažintis (41)

Tolsta mūzos,
tolsta
vasaros žemėtos -
netgi žemė -
kvepia rūtom, mėtom.
Žydi, miršta gėlės -
apdainuotos
kaimiškų poetų.

Nerimą,
mirtį sėjantys -
medžiai lapus,
vaisius
jau meta
ir tu, kažkur plauki,
pasinėrus
į rudenį,
toks rūkas -
žiūri žirgo akys
ir per metrą,
per žingsnį -
ruduo, toks gražus
ir nieko nesimato...

Pro rūką
regiu tave,
išraudusią,
kaip rožę,
kaip žibuoklę,
pražydusią
ir galvą
palenkusią
spinduliuose
pasislėpusią,
rasose
sumirkusią
ir kažko -
laukiančią,
ir kažkur skubančią -
su krepšiais rankose,
pamiškėm
nemiegančiomis -
lyg šieno grėbti...
Kiek nugyventa metų
ir sunku
pro rūką -
laukus, miškus
aprėpti...

Žydi,
vysta gėlės.
Gandrai
atsisveikina -
suka ratus
ir skuba
dulkinu keliu
ežys ir barsukas
ir lyg ežys
rugsėjis tolsta -
visų širdis -
rudens spygliais
sugėlęs.

Tolsta
vasaros žemėtos.
Pro lapus -
saulė mirga,
o aš, balnoju
rudens žirgus
ir paskutinius
dobilus -
po laukus, miškus
išmėtau.

O medžiai -
vaisius, lapus mėto
ir išsirengia,
nei mūzų,
nei vasarų
atsiklausę,
o krūmai
lyg paukščiai
bando skristi,
o ausys -
pilnos muzikos
ir šilumos,
ir pyksi,
ar ne pyksi -
paskutinės
šilumos
šiais metais.