Išpažintis (39)

Pavasaris -
sapnuojasi avietės,
žemuogės
ir nuo pavasarinio
vėjo, nors nenorim
krūmai, medžiai linksta,
traška, braška tvoros, sienos
ir per griūvantį 
žiemos šešėlį -
susikibusios rankomis,
vaikšto lyg varnos - braškės -
žiūriu į vieną tašką
ir skleidžiasi sapnai
kaip gėlės
ir geri jausmai žydi
ir miršta - aistros žemos
ir kedena plaukus -
mūsų žiemos.

Šventas Petras
raktais žvangina,
o mes, laukiam,
kada ir saulė
kaip krosnis įkais.
Einam, važiuojam -
tiesiais,
kreivais keliais
apvertę žemę
aukštyn kojom,
grėbliais, plūgais
išprievartaujam -
mes suaugę
ir mums
svetimos nuodėmės
nerūpi - Laiką trupinam
ir nueinam,
nuvažiuojam -
nuo lietaus ašarų
paraudusiais sodais
ir žydinčiais takais.

O rūkas,
ant medžių
jau dega
ir tvinsta -
ežerais, upėm
it pienas
ir nušvitus saulei
ir nušvitus mėnuliui
pamatom - jau dega,
jau svyla -
mūsų nuodėmės,
pamatom
savo, kitų
trūkumus
ir pasipuošę pienėm
susėdam prie laužo -
kepa bulvės,
žvaigždės blizga
ir pasigardžiuodami
užsirūkome.