Išpažintis (37)

Numirė
draugas
tikrasis,
ar kitas rasis
su kuriuo
galėčiau eiti -
į Pragarą, Rojų.
Draugas turėjo -
ne taip, kaip aš,
kaip Žanas Ruso -
tris vaikus,
nuo trijų, skirtingų,
mylimų moterų.

Numirė draugas -
eilėraščius,
romanus rašęs
ir ne kartą
kaip žalčiai -
buvome nusitašę
ir girti - Lietuvą,
kaip ropę
iš vilko
nasrų rovėm.

Turėdamas draugą
rašytoją
ėmiau prieš visus
didžiuotis, pūstis
ir verkiau, nesulaukęs
iš redakcijų atsako
ir žiūrėjo į mane
liūdnos, draugo akys -
kažką, negero mačiau
iš jo poelgių,
neparašytų knygų,
dienoraščių
iš išbraukytų puslapių
ir užplūsdavo
liūdesys
nesuvokiamas,
savotiškas.

Norėjau ir už jį
romaną parašyti,
bet nuleidau rankas -
tą šarmotą,
ir balzganą rytą -
nesulaukęs atsako
ir išėjau į atsargą -
panoręs ir už jį, draugą
gyvenimo paviršiuje
išsilaikyti.

Ir kažkas
ant aušto -
per dienas, naktis
baladojasi,
gal draugas,
gal jo Belladona,
o draugas
iš valdžios
nieko gero negavęs -
atsuko
į duris kojas
ir kaimynai vagia -
draugo pinigus
ir žiedus. Ir dieną, naktį -
rieda, tarška
į kapus karietos.

Numirė
draugas tikrasis
ir aš regiu
už jo pečių - dykumą.
Ilgai gyvenome,
nesipykome
ir pakilus pūgai -
pabūgome,
papuvome,
kaip atmintys,
kaip rastai.

Mylėjom moteris,
romanus,
eilėraščius rašėm,
o dėl vienos,
tokios gražios -
buvome praradę -
namus ir protus.
Draugas numirė,
nors nebuvo
nuo rašymo,
nuo meilės kuprotas
ir girgždina
dienas, naktis
nusimovę ratus
mūsų metų ašys.

Ir aš, daugiau
nebenoriu
didžiuotis
ir kaip balionas pūstis.
Ilgai keliavęs
ir pritrynęs,
ne vieną pūslę
nubundu vidurnakti,
ar paryčiais, trečią -
šaltis, šiurpas krečia.
- Ar išganyti,
ar suprasti -
Danguje būsime?