Išpažintis (35)

Namuose -
tikras Pragaras.
Vaikai - į užjūrius
važiuoja
ir mane
važiuoti ragina,
o broliai - veržlūs
ir nesulaikomi
ir klykia jų vaikai,
ir lekia, jų žmonos -
pas vyrus svetimus.

Ir nuo šakų -
šlapdriba,
lyg širdgėla varva
ir bunda - tėvų
išniekintas sodas
ir aš, sugrįžau -
pamiršęs, savo vardą
ir pavardę,
o po metų -
važiuoju,
man rodosi...

Išbluko
paveikslai,
nebylios, rūsčios
geltonos,
raudonos spalvos,
grįžus, po visų
pralaimėjimų, pergalių -
laukia dienoraščiai,
laiškai - trikampio formos,
kažko laukia -
ąžuoliniai baldai,
skudurai,
popergaliai.

Ne visi keliai
į Dangų veda -
nutirpsta Laikas
kaip ledas.
- Nežinau,
kas širdyje dedasi -
lapų ugnyje
liepsnoja -
tėvų kapas.

Klykia vaikai, moterys
ir geria jų vyrai
ir verkia jų žmonos
ir aš gyvenu -
nuo Kalėdų
ligi Kalėdų
ir geriam, valgom
kaip visi -
mūsų kaimo dėdės
ir šnekamės
už vieno stalo
susėdę
ir šviečia - iš tolo
mūsų nosys raudonos
ir mums - trūksta -
mėsos ir duonos.

Žiūriu
pro durų plyšį
ir demokratijos esmę dėsto -
broliai, seserys -
pasikišę
po pažastimis
ir mane
lyg Amerikos radiją
ir vaikai
į užjūrius pabėgti ragina,
o iš po krosnies -
raganų galvos kišo
ir net oda
pašiurpsta -
ir supuosi į Praeitį -
su gyvais, mirusiais
lyg į seną
mamos žiurstą.