Išpažintis (34)

- Ateis, ateis
pavasaris -
nenusimink.
Saulė lyg pelė
iš po šluotos -
šmurkštelėjo,
ir tu, sukrėtus varškę
į sūrmaišelį,
kaip rožės žiedą
ir mane
pasiimk.

Šią gražią dieną
nugrimzdę ateitin-
praeities nesmerkim.
Nubundam,
prasimerkiam,
o saulė,
vis aukštyn
ir aukštyn.

Negera mintis
šmėstelėjo -
palikau kieme
savo Rainę
ir per tą laiką
pražydo, ne viena
šaka ir atėjo
pavasaris
lyg kaltė,
lyg katė
ir į mūsų kaimą.

Ir sapnuos
aplankę
savo kaimą -
prisiminimus
tarsi obuolius
skainiojam,
o kažkieno
nematoma ranka
liečia skruostus,
o Rainė -
vijokliais bėga,
kaip žuvėdra skrenda
pas miaukiančius kačiukus
į penktą aukštą.
Kaimynai - kilpą užmetė,
kaimynai pakorė
mano Rainę
ir kadaruoja katė -
kaimynų pakarta,
o ir mūsų Tėviškė -
miega, snaudžia
ir mūsų
niekas neaplanko -
mūsų Tėviškė
lyg katė
negyva.

Sukrėtus varškę
į sūrmaišelį
ir mane, skatiko vertą -
su savim pasiimk,
o takai, keliai
kaip liniuotės
tarpusavyje kertasi
ir mudviejų - gyvenimai
kaip druska sūrūs,
kaip dvi - jūros
subėgusios
į okeaną
ir debesys,
kaip katės
po dangų ganosi.

Ne sava mirtimi
numirė Rainė
ir mane,
kaip sūrį, pasiimk.
Aš galiu, pasislėpt
po sijonu raudonu
kaip balionas
išpūstu.
- Palaidok Rainę
ir paimk,
mano gyvenimą rūstų
ir užrašyk,
lyg išpažintį -
mano žodžius
ir atsodink,
iškirstus
praeitą žiemą
medžius.