Sipari, sugrįžk į Balbieriškį

Nesitikėjau, kad ateis diena ir Siparis sugrįš į Balbieriškį. Neilgam, bet sugrįš.
Balbieriškio Siparis nemėgo, bet kiek giliai nemėgo jis niekada ir neparodė. Nedemonstravo: va kaip aš nekenčiu Balbieriškio ir va kiek aš ten noriu būti. Neparodė, nes buvo puikiai išauklėtas, turėjo vidinį norą gerbti žmones.
O Maceina Balbieriškį dievino, nes Balbieriškio upėje jis mėgo gaudyti žuvį. Maceina galėjo dienų dienas sėdėti ant upės kranto ir gaudyti žuvis. Jeigu kas nors būtų pakvietęs ir pasakęs: Maceina, kelkis gyventi į Balbieriškį. Maceina būtų tą pačią dieną apsigyvenęs. Dėja, niekas nesiūlė. Maceina atvirai pavydėjo Sipariui merginų, kurios gyveno prie Balbieriškio upės.
Siparis buvo Balbieriškyje, bet labai trumpai ir iš kart jam nepatiko vieta. Nepatiko net vietovės pavadinimas, net žmonės, kurie ten gyveno. Sakysit ten Balzieriški slampinėja paniūrę ir nedraugiški žmonės? Ne, Balbieriški gyvena gražūs ir kalbūs žmonės. Dar daugiau pasakysiu, ten gyveno mergina, kurią Siparis mylėjo. O tai kaip jūs galvojat, kodėl jis ten atsirado?  Stipriai jautė, kad mergina graži, standi ir turi gerą balsą. Kodėl balsą? Todėl, kad turėjo. Bet Sipariui nepatiko Balbieriškis. Jis ilgai pergyveno, kad jo mylima mergina turėdama tokį išskirtinį balsą gyvena tokį  sumautą gyvenimą Balbieriškyje. Jis nepasiūlė jai savęs ir turto, kol pats merginos nepaklausė: kur tu nori gyventi? Ji tare: Balbieriškyje. Sipario širdis apsiniaukė. Jis nepasakė: aš nekenčiu Balbieriškio garsiai, kad girdėtų mergina, jos motina, jos tėvas, jos penki broliai. Niekas to neišgirdo. Kariūnas  bandė priversti save nebemylėti merginos iš Balbieriškio, bet širdžiai neįsakysi, todėl Siparis garsiai tarė: aš niekada negrįšiu į Balbieriškį. Meilė nėra Balbieriškis, jos negali palikti. Ji visada viduje. Balbieriškis gali išnykti, bet meilė liks su tavimi. O kiek jam tai kainavo bemiegių naktų, gali pasakyti tik Maceina ir gal, Kazlas, kuris sėdėjo ir žiūrėjo kaip niekaip negali numirti meilė Sipario širdyje.
Sarmatijos papročiai iki šiol stebina jauną ir seną tiek Siparį, tiek Maceiną.
Senas buvo paprotys laukti prie numirėlio. Kaip čia paaiškinti? Numirdavo žmogus. Visi tuo netikėjo. Buvo kaltas netikėjimas mirtimi. Štai taip imdavo ir netikėdavo. Labai žmogų gerbė ir mylėjo, kad, tiesiog negalėjo patikėti, kad jis numirė, “užvertė kaupelį”, sakydavo. Tai dabar žmogus numirė ir visi supranta, kad numirė. Gydytojai, pažyma, o tada – niekas mirtimi netikėjo, netikėjo, kad brangus žmogus niekada ir niekur.
Tuo metu gyvenę žmonės tikėjo, kad ilgai gulintis žmogus gali būti miręs, bet gali gyventi. Tiesiog Devai jam leidžia gyventi arba ne. Gulintis parodydavo, kad jis gyvas: sukrutėdavo, mirktelėdavo akimi, ištiesdavo arba sulenkdavo koją ir t. t. Artimieji samdydavo žmones, kurie laukdavo ir pranešdavo kaip ten su tuo brangiu žmogumi: keliasi ar dar pagulės. Dienomis, mėnesiais laukdavo, nes netikėjo. Nežinojo.
Būti pasamdytam Sarmatijoje saugoti nabašniką buvo ne tik garbė, bet ir viso gyvenimo nuopelnų įvertinimas. Atėjo eilė įvertinti Sipario ir Maceinos viso gyvenimo nuopelnus. Pasamdė Siparį ir Maceiną saugoti brangų, artimą žmogų per naktį saugoti ir pranešti arba gerą žinią arba blogą. Ar dar gyvas tas puikus žmogus ar ne. Gal ne tiek saugodavo tą numirėlį, kiek stebėdavo ar jis gyvas ar jau miręs.
Labai priešinosi Siparis. “ Ką aš čia kaip durnas, sėdėsiu prie nabašniko? Kur tai matėt, kad Siparis prie grabelio sėdėtų? Man bjauru”.
Maceina iš kart linktelėjo galvą: jis prie amžinybės problemų buvo pripratęs. Saugoti mokėjo. Apie jo talentą saugoti ne vienas bedantis ir bekojis pasakojo linksmas istorijas ilgais žiemos vakarais. Saugų smūgį turėjo.
Kaip viskas prasidėjo?
Buvo ankstus rytas. Maceina su Sipariu dar vandens burnoj neturėjo, bet vienas su kitu galynėjasi: ranka ranką laužė.
Rytinis vėjas per pievą tabalai makalai raitelį zovada atnešė.
Labai artimas giminaitis, gal tėvas, gal brolis, nušoka nuo arklio Sipario kieme ir, dar kvapo neatgavęs, sako: “ Mes iš Balbieriškio”. Siparis net paraudonavo kaip jam buvo nemalonu. O Maceina – nieko, sutiko iš kart. Jam ar Balbieriškis ar Drambliškės – vienas ir tas pats, svarbu, kad būtų upė žvejoti.
Visi sake: “Jis ne toks, jis niekur nevažiuos.. ”. Kaip mes kartais nepažįstame žmonių. Ne taip galvojam apie tuos žmones. Dažnai galvojam kaip mums patogiau.
Balbieriškis raiteliai pasiekė jau vakarop.
Pliaupė lietus.
Siparis net akies krašteliu neparodė, kad jis nekenčia Balbieriškio.
Greitai nušvito deglai. Sumirgėjo pašvaistės. Penki vyrai su deglais  pasuko kalno link.
Tyloje vyrus palydėjo prie nabašniko, kuris buvo apdengtas drobule. Veido negalėjai matyti. Ar moteris ar vyras niekas nesakė. Viskas vyko tyloje, girdėjosi kaip lietus teška nuo arklio snukio.
Maceina rankoje laikė deglą, kurį  įsmeigė prie nabašniko.
Vyras, matyt, nabašniko tėvas, atidavė pagarbą nabašnikui ir atsisuko į Maceiną ir Siparį.
- Mes jus labai gerbiame. Sunku pasakyti, kokioje mūsų gyvenimo srityje jūs nepasiekėt aukščiausių rezultatų. Jūs rengiatės madingiausiai visoje šalyje. Argi tai nėra puikus pavyzdys jaunimui? Štai ir šiandien Siparis taip susirišęs mazgelį ties kaklu, kad man per nugarą šiurpas praeina. Puikus madingumo pasireiškimas. Ar ne taip?
- Na, nereikia čia.. ne ta vieta, - kuklinosi Siparis.
- Nesutinku. Tai šita vieta. Mes ilgai sprendėm, ką pasikviesti ir tai, kad Siparis ir Maceina madingi vyrai, tai nulėmė. Mes žinom, ką pasikvietėm. Lenkiam galvas pries jūsų madingus rūbus.
- Būkit sveiki, - ištarė Maceina, kuris nesijautė madingas nė per nago juodymą.
- Paklausykit, moteris, kurią jums tenka garbė saugoti, yra mano dukra. Žiūrėk, Maceina, jeigu pamatysi, kad reikalai taisosi ir nabašnikas rodo ženklus tai tu pakviesk ją šokti,
- Kaip šokti? – nustebo Maceina.
- Va taip, - merginos tėvas jam parodė keletą judėsiu, kuriuos gėda buvo vadinti šokio judesiais. – Mes iš tolo pamatysim ir kuo greičiau atbėgsim. Ar sutariam?
- Gerai, - pasakė Maceina.  Siparis žvilgsniu palydėjo tėvą, kuris išėjo lydimas deglų šviesas.
Liko trise: nabašnikas, Siparis ir Maceina su deglu rankoje.

Apeigos prasidėjo.
Kurį laiką pasėdėjęs Maceina tarė:
- Klausyk, pažiūrim, kas ta boba?
- Ne, mums neleista žiūrėti į numirėlį, - atsakė Siparis, nors labai norėjo pažiūrėti.
Dar po kiek laiko Maceina priėjo prie nabašniko ir staigiai patraukė drobulę: jam į akis žiūrėjo nepaprasto grožio moteris.  Ji buvo tokia graži, kad Maceina kiek galėdamas greičiau užmetė jai ant galvos drobulę. Kuo toliau nuo pagundų.
- Graži? – paklausė Siparis.
- Neklausk, - pasakė Maceina.
Po kurio laiko Siparis atsistojo ir atidengė drobulę, kuria buvo užklotas nabašnikas. Ilgai žiūrėjo ir maigė rankoje drobę. Užsidengia akis ir pradėjo kukčiodamas verkti.
- Ji? – paklausė Maceina, jis čia pat prisiminė, kad iš Balbieriškių kilusi Sipario mylimoji.
- Ne. Manoji buvo gražesnė.
- Kiek laiko praėjo…?
- Spėjau pražilti.
- Tai ko iš jos nori? Grožis sunyko.
- Gerai, kad į žmonas nepaėmiau.
Siparis raudojo tyliai. Vyriškai. Prisiminė jos baltas rankas. Tankius antakius ir didįjį kairės kojos pirštą, kurį ji parodė kada mire jos motina. Prisiminė jos kairę krūtį. Prisiminė, kad ji neturėjo kairės krūties. Tai kaip jis galėjo ją prisiminti? Siparis atidengė nabašniko krūtinę. Nabašnikas neturėjo krūtinės. Tai buvo vyras.
- Tai ne moteris, - ištarė Siparis.
- Eik tu, - puolė artyn Maceina. – Taigi ką tik buvo moteris…
- Tu esi mėšlas, Siparį, - tarė moteriškas balsas, tai buvo tas didingas moteriškas balsas, kuris prieš daugelį metų pavergė Sipario širdį. Vyrai apsidairė, bet nieko išskyrus drobule pridengtą nabašniką nebuvo matyti.
Maceina pašoko: buvo pasiruošęs dėti į snukį, bet, gerai apsidairęs, nerado kam duoti.
- Jis, suprantate, į žmonas neėmė, kad tik bjaurios nepaimtų, - tęsė iš kažkur sklindantis nuostabus balsas. - Kiekvienas žiedą gražų nusiskintų, ale nėra noro jį užauginti, - skausmingai ironiškas kalbėjo moteris.
- Palauk, - sustabdė Siparis užsiplieskusį pykčiu Maceiną. – Tu gyva?
- Gyva.
- Tėvas sakė, kad tu mirusi.
- Tėvas netikėjo, kad aš galiu mylėti.
- O kas šitas gulintis vyras?
- Tai mano buvęs vyras. Vos tik išgirdau, Sauliau, kad tu sugrįžti į Balbieriškį, perpjoviau jam gerklę.
- Tai jis negyvas?
- Nežinau. Jis labai mylėjo mane. Nežinau, gal meilė jį atgaivins.
- Neatgaivins, - tvirtai ištarė Maceina. – Tai sakau aš – Maceina.
Nabašniko nesimatė. Maceina nusipurtė rankas, tarsi būtų nešęs nabašniką ir metęs jį nuo skardžio į pelkę. Moteris apkabino Siparį.
- Dėkoju Devams, kad jie sugrąžino tave į Balbieriškį.
- Ne, aš nenoriu gyventi Balbieriški.
- Nepradėk. Tėvas laukia. Šoksim visą naktį.
Mergina atsisuko į Maceiną.
- O tu keliauk su Devais.
Maceina sėdo ant žirgo ir tiek visi jį tematė. Jam labai skaudėjo, nes niekas nepajuto kaip Maceina nori prie upės ir niekas nepakvietė jo  gaudyti žuvies.