Rašyk
Eilės (77200)
Fantastika (2260)
Esė (1534)
Proza (10803)
Vaikams (2630)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Valkas Valkas

Architektas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui.

Mano draugas Alanas Volfgangas Vironsonas buvo kilęs iš senos ir gerbiamos giminės, jo tėvas turėjo vieną tų neogotikinių dvarų Bristolyje, per karą sugriautą rojalistų ir atstatytą pagal tuomet gyvenusių Alano protėvių  skonį ir kaprizą. Jo motina, žydė iš Lenkijos, garsėjo kaip išskirtinai nepastovaus charakterio ir smarkaus būdo matrona, po kurios padu prispaustas vyras ir vienturtis sūnus buvo priversti gyventi lyg laukinio žvėries narve. Bėgdamas nuo ponią Vironson nuolat ištinkančių aršaus rūpesčio priepuolių Alanas dažnai užsidarydavo dvaro bibliotekoje, dienų dienas leisdavo visiškai vienas, bendraudamas tik su tarnais, per langą aprūpinančiais jį maistu. Vienatvėje praleista vaikystė ir keistos, kartais gąsdinančios knygos, palaikiusios jam draugiją – o tarp savo mėgstamiausių Alanas ne kartą minėjo ir kraupųjį „Nekronomikoną“, ir nežinia kaip nuošalią provinciją pasiekusius beprotiškas Viljamo Bleiko eiles – suformavo nepaprastai uždarą, atšiaurią, tačiau jautrią asmenybę. Iš motinos jis paveldėjo rodos tarpusavy taip nederančius bruožus – užsispyrimą ir permainingumą, tėvo palikimą, be prašmatnaus dvaro ir didelių skolų, sudarė visai jo giminei būdinga melancholija ir potraukis filosofinei minčiai.

Susipažinau su Alanu 1896-aisiais, kai grįžinėdamas iš kelionės po Prancūziją gėrėjausi besiartinančios audros debesimis nedidelės krovininės baržos denyje. Iš pradžių mano dėmesio jis nepatraukė, buvo neaukštas, blyškiaveidis, siaurų pečių jaunuolis su nesutramdomu melsvo juodumo plaukų gniužulu ir nedideliais, apvaliais, trumparegių dažnai nešiojamais akinukais. Nuo pat išplaukimo iš Šerbūro slėpėsi nedidelėje baržos gale esančioje kajutėje, ir nepaisant to, kad buvome vieninteliai keleiviai, neturėjau progos nė žodeliu su juo persimesti. Kai laivas priartėjo prie kranto ir kairėje išryškėjo Vaito salos kontūrai, dangus staiga ėmė niauktis, o kapitonas pareiškė ketinantis kuo greičiau pasislėpti Portsmuto uoste. Jaunasis Vironsonas iškart atsidūrė denyje, lyg pirmi tolimo griaustinio garsai jį būtų traukę kaip magnetinė rūda smulkias metalo drožles. Žodeliu kitu su juo persimetęs sužinojau, kad mano pakeleivis buvo išvykęs pasigrožėti Alpėmis, kaip tai dabar madinga poetiškos sielos jaunuolių tarpe. Kažkur šiaurės Italijoje jį pavijo laiškas su žinia, jog senstanti ir su amžiumi vis piktėjanti motina pareiškė pageidavimą, kad jos sūnus kuo greičiau imtųsi mokslo, priešingu atveju jam bus atimta bet kokia teisė į palikimą. Kadangi tokias savo gimdytojos užgaidas Alanas buvo įpratęs gerbti ir vykdyti, dabar skubėjo namo ir graužėsi dėl ant plauko pakibusios ateities.

Iškart atpažinau jame giminišką sielą, kadangi greitai išaiškėjo mums abiem bendras susižavėjimas laukinio, nevaržomo meno ir žmogaus širdies gelmes apnuoginančios filosofijos sąryšio idėja. Artimiausią pusvalandį, kol laivą siūbavo vis didėjančios bangos, mes kalbėjomės apie būtinybę kuo labiau materializuoti, priartinti prie žmonių tą nepaaiškinamą mistinį kvaitulį, gimstantį bepročių genijų galvose. Tada iš Alano lūpų pirmą kartą išgirdau nepaprastą idėją apie architektūrą kaip būdą perkelti žemėn tai, kas anksčiau atrodė pasiekiama tik į aukščiausias būties sferas pakylėtai sielai. Jis pasakojo man, kaip iki šiol žmonija sugebėjo įkūnyti akmenyje muziką ir poeziją, kokius neįtikėtinus kūrinius pagimdo architektai, įkvėpti idėjos, pačios aristoteliškosios formos, sujungdami ją su mūsų pasaulį varžančiais gamtos ir matematikos dėsniais.

Buvau be galo sužavėtas trumpu, tačiau įstabiu jo pasakojimu, prie kurio prisidėjo dangų gožiantys juodi debesų tumulai ir tamsėjantis šaltas vanduo už borto. Portsmute, išlipę iš laivo mes išsiskyrėme, man taip ir nepavyko sužinoti, kokiu būdu – sausuma ar jūra – mano naujasis draugas ruošiasi pasiekti savo namus, o kadangi turėjau šiokių tokių reikalų rytinėje Anglijos dalyje, jau tą pačią dieną leidausi į kelią. Mano šeimoje ne viskas klojosi gerai, tėvams nepatiko lengvabūdiškas požiūris į gyvenimą, kurio, jų nuomone, laikiausi, todėl ne tiek iš entuziazmo, kiek iš užsispyrimo nusprendžiau atsidėti mokslams. Pasirinkau kuo tolimesnį nuo namų kraštą, ir jau kitais, 1897-aisiais, metais įstojau į Viktorijos universiteto architektūros mokyklą Liverpulyje. Neabejojau atsitiktinės pažinties su Alanu svarba šiam pasirinkimui ir net didžiavausi tuo, kad tolesnį mano gyvenimo kelią nulėmė, rodos, toks nežymus įvykis. Kokia gi nuostaba mane apėmė, kai jau pirmąją dieną po atvykimo, būsimų savo bendramokslių tarpe pamačiau tą patį tamsiaplaukį, akiniuotą jaunuolį, su kuriuo visai neseniai krovininėje baržoje kirtau Lamanšo sąsiaurį. Netrukau išsiaiškinti, kad naują savo motinos užgaidą Alanas ėmėsi vykdyti itin uoliai – tuoj pat įstojo į universitetą, palikdamas namus ir tėvo slaugymą širstančiai motinai, bei džiaugdamasis pirmą kartą gyvenime pasitaikiusia galimybe ilgam laikui ištrūkti iš narvu tapusio dvaro ir nebūti tuoj pat sugrąžintas atgal.

Apie toliau sekusius metus nieko ypatingo papasakoti negalėčiau, su Alanu mes tapome artimais draugais ir dažnai leidome laisvalaikį prie knygų, gilindamiesi į meno istoriją ir atrasdami vis naujus jaunatviško susižavėjimo objektus. Nors iš pradžių mūsų gabumai, pasiekimai ir interesai buvo tokie pat panašūs, tačiau jau greitai Alanas ėmė garsėti kaip žmogus, pilnas nepaprastų, keistų, beveik genialių idėjų. Kai kurie profesoriai juo žavėjosi, kiti ėmė net bijoti; mano bičiulis dažnai prieštaraudavo visuotinai priimtiems teiginiams, ginčydavosi su savo mokytojais bei keldavo vis keistesnes ir keistesnes teorijas. Vienu metu akademinio jaunimo bendruomenėje paplito ir tapo nuolat kartojamos absurdiškos ir nelogiškos frazės, kuriomis Alanas puldavo šiuolaikinę geometriją, algebrą ar fiziką, ir vis didėjant jo nesutarimams su universiteto vyresnybe trūkinėjo mano ryšys su šiuo nepaprastu žmogumi. Per mokslus bręstant Vironsono asmenybei ryškėjo iš motinos paveldėtas nepastovumas, karštakošiškumas, ir paprastai ramus bei melancholiškas charakteris kažkokiu nepaaiškinamu būdu tik paryškino šiuos bruožus. Vieną dieną, rodos tai buvo ankstyvas ruduo, mano draugas tiesiog pradingo. Dingo ir visi jo daiktai, kelias savaites niekas nieko apie jį nežinojo, kol kažkuris Alanui palankus universiteto dėstytojas gavo laišką iš Bristolio. Su visu jo turiniu susipažinti man nepavyko, žinau tik tiek, kad jaunasis maištininkas pranešė nusivylęs pasenusia universiteto sistema ir nusprendęs toliau studijuoti architektūrą savarankiškai.

Šiaip ne taip baigęs mokslus naujojo šimtmečio pradžioje persikrausčiau į Londoną, palikau savo tėvų turtą grobstyti giminaičiams ir pradėjau verstis atsitiktiniais užsiėmimais. Kadangi buvau mokytas ir išmaniau geometriją, šen bei ten gaudavau laikiną darbą projektuojant gyvenamuosius namus, to pakako išsimaitinti ir leisti sau tenkinti kuklias inteligento užgaidas. Kasdienybės sūkurys išplovė iš galvos prisiminimus apie draugystę su Alanu, kol vieną dieną, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po mūsų pirmosios pažinties, gavau jo laišką. Dienoraščio niekada nerašiau, o pats laiškas neišliko, todėl teks pateikti jums jį kaip prisimenu. Nors mano atmintis ir nėra pati geriausia, tačiau šis tekstas paliko nemenką įspūdį, taigi galiu patvirtinti, jog nepraleidau nieko reikšmingo:

Gerbiamas drauge,

Praėjo daug metų nuo mūsų pažinties, tačiau tikiuosi, kad laikas Tavęs nepakeitė taip, kaip jis yra linkęs keisti visus mirtinguosius. Dar prisimenu tą dieną, kai kalbėjomės į Portsmutą plaukiančiame laive, tada man palikai žingeidaus ir pasišventusio žmogaus įspūdį. Vėlesni metai universitete tai tik patvirtino, Tu visuomet buvai man artimas, ir su Tavimi vienu galėjau pasidalinti keisčiausiomis idėjomis. Noriu labai atsiprašyti už netikėtą savo pabėgimą, tai buvo neišvengiamas žingsnis, kadangi nebegalėjau pakęsti universitetinės scholastikos, trumparegiško požiūrio į architektūrą kaip į būdą suręsti akmenis taip, kad jie stovėtų.

Žinau, kad tuometinis mano elgesys atrodė išsišokėliškas ir nebrandus, ir noriu tave nuraminti tuo, kad dabar aš labai pasikeičiau. Mano tėvas mirė tais pačiais metais kai pabėgau iš Liverpulio, sugebėjau atkovoti iš motinos senąjį mūsų dvarą ir dabar baigiu išparduoti palikimą. Man nereikia visų tų beverčių titulų ir niekam tikusio giminės vardo, tai pražūties ugnis, akinanti žmones kelyje į pažinimą.

Nuo paskutinio susitikimo su Tavimi spėjau daug kur apsilankyti ir daug ką patirti. Aš laipiojau didžiųjų Egipto piramidžių tuneliais ir stovėjau po Tailando šventyklų kupolais, menančiais laikus, kai žmonės buvo milžinais. Aš buvau užkopęs į bokštus, kuriuose senovės indėnai aukodavo dievams žmonių kraują ir mačiau baisiuosius brėžinius dykumoje, siaubingesnius ir didingesnius už bet ką, kas tik yra žmonijos sukurta. Tačiau ne mažiau nei žmogaus rankų kūriniai mane žavi tai, kas dedasi sielos viduje; aš nėriau į giliausius minčių užkaborius su didžiausiais mūsų amžiaus bepročiais, vokiečių filosofai kalbėjo su manimi apie dalykus, kuriuos jie bijo rašyti knygose ir apie kuriuos nedrįsta dėstyti paskaitų. Dabar apie žmogaus protą ir jį supančią visatą žinau daugiau nei bet kada iki šiol, galiu valandų valandas pasakoti tau kokios niekingos bei menkos, ir kartu kokios didingos jėgos valdo mūsų sąmonę kol mes leidžiame neįkainojamą laiką beverčiams savo reikalams, aukojame dienas, metus ir šimtmečius aistroms, kuriose vis vien nerandame laimės.

Taip, daug kas mane vadina pamišėliu, tačiau žinau, kad pasaulis nėra toks, kokį mes matome, ir greitai galėsiu tai įrodyti. Neseniai pasiunčiau į Londoną savo tarną, ir jis nupirko man šaunų sklypą Notinghile, nekantrauju persikraustyti ten ir pradėti statybas. Aš ruošiuosi pastatyti tai, kas leis man pasiekti viso gyvenimo tikslą. Gerbiamas drauge, kreipiuosi į Tave, nes man reikės Tavo paramos. Pinigų neprašysiu, nes jų ir taip turiu su kaupu. Kartais man būna... sunkoka suvaldyti save. Neseniai aš buvau vedęs vieną žavią būtybę, puikią jauną moterį iš Mančesterio, ir maniau, jog tai padės man susitvarkyti su šia yda. Tačiau mums nebuvo lemta, ir dabar aš vėl vienišas, man reikia ne gležnos moters pagalbos, o bičiulio peties, į kurį galėčiau atsiremti. Tu esi vienintelis geras mano pažįstamas, todėl prašau, neatsisakyk man pagelbėti.

Tavo Alanas.


Laiškas mane sukrėtė, jame labai lengva buvo atpažinti tą patį keistą, tai impulsyvų, tai ramų Alaną. Negaliu pasakyti, kad ilgėjausi šio žmogaus, susitikti jį po visų praėjusių metų būtų įdomu, kaip visada būna įdomu pamatyti jaunystės pažįstamus, tačiau šiek tiek prisibijojau to prašymo, kuris buvo taip miglotai išreikštas laiške. Nėra abejonės, jog buvęs mano bičiulis kažkiek pasikeitė, tačiau ką jis norėjo pasakyti žodžiais apie savęs suvaldymą, ir kodėl taip keistai minėjo savo žmoną – man išliko paslaptimi.

Atsakyti neturėjau progos, kadangi tuo metu buvau apsikrovęs darbais. Maždaug po savaitės, kai jau susiruošiau rašyti atsakymą, mane pasiekė nelaukta žinia: Alanas Vironsonas atvyko į Londoną. Trumpame laiške, kurį atnešė kažkoks įkyrus vaikigalis, nebuvo nurodytas nei viešbutis, kuriame mano draugas apsistojo, nei jokios tikslesnės žinios apie jo viešnagės tikslą. Kitą dieną tas pats vaikis atnešė dar vieną žinutę – kad rytojaus vakare Alanas ruošiasi mane aplankyti, ir dar kitą vakarą į mano duris pasibeldė jis pats. Nors nuo Liverpulio laikų prisiminiau bičiulį kaip skubotus ir keistus sprendimus mėgstantį žmogų, toks nelauktas pasirodymas mane nepaprastai nustebino. Nuomavau kelis kambarius pas garbaus amžiaus našlę, kuri nemėgo matyti svečių – o turint omenyje mano amatą, retai jų sulaukdavau. Buvau pranešęs jai, kad pas mane gali užsukti jaunystės draugas, tačiau pats nelaikiau tokios galimybės įmanoma, nors žinia apie apsilankymą buvo juodu ant balto užrašyta gautoje žinutėje. Kai našlė pranešė, jog prieškambaryje stovi pas mane atėjęs džentelmenas, – galite mane teisti, jei norite – vos susitvardžiau neliepęs jai pasakyti, jog manęs nėra.

Iš senojo mano bičiulio, lieso ir smulkaus jaunuolio, nedaug kas tebuvo likę. Jo plaukai prašviesėjo, it būtų pradėję žilti, o veidas įgavo kampuotus, akmeninius kontūrus, lyg žmonių, kuriems dažnai tenka stovėti atsisukus prieš vėją. Nuo nosies dingo akiniai, tačiau trumparegystė, kiek pastebėjau, išliko – norėdamas geriau apžiūrėti mane Alanas prisimerkė ir ištiesė kaklą. Per klajonių metus jo stotas sutvirtėjo, nugara pakumpo lyg nuo sunkios naštos, tačiau oda išlaikė liguistą blyškumą. Vilkėjo tamsiai pilką kelioninį paltą, su kuriuo griežtai atsisakė skirtis net pakviestas į kambarį, vienoje rankoje laikė suglamžytą keistos formos skrybėlę, labiau primenančią kareivišką šalmą, kitoje – tamsaus medžio lazdą su grubiais drožiniais puošta rankena. Vėliau man teko pastebėti, jog šia lazda jis naudojasi ne tiek kaip socialinę padėtį atspindinčiu aksesuaru, kiek iš būtinybės pasiremti einant, kadangi smarkiai šlubavo.

Pasodintas į krėslą priešais židinį Alanas iškart atsisakė bet kokių gėrimų, ir pareiškė negalėsiąs ilgai užtrukti. Jis nebuvo labai kalbus, keliais žodžiais apibarė prastą Londono orą, neva neleidžiantį jam laisvai kvėpuoti, ir tik tuomet paklausė, ar galiu skirti ketvirtį valandos idant išklausyčiau trumpą pasakojimą.
- Tai vis žmogaus natūra, mano gerbiamas drauge, – sulaukęs sutikimo pradėjo jis. – kuri neleidžia mums plačiau žvelgti į pasaulį ir matyti ne tik jį, bet ir tai, kas slypi toliau. Senovės išminčiai galėjo peržengti ribą, tačiau jų mokymas seniai iškreiptas, ir mus pasiekia tik tolimi atgarsiai. Prieš amžių amžius užmarštin nugrimzdo suvokimas, kad norėdamas atrasti tiesą žmogus privalo gilintis ne į apgaulę, kurią mato jo kūniškos akys, tačiau į patį save, kadangi žmogaus siela esti ta nepaprasta ašis, apie kurią sukasi tiek materialusis, tiek nematerialusis pasaulis. Mes tai užmiršome, nebeprisimename, kad išskyrus mus nieko nėra, kad pasaulis yra kuriamas ne kur kitur, o tarp ausų, mano mielas drauge! – Alano veidas staiga nušvito, akyse ėmė šokti beprotybės liepsnelės.
- Ir kas gi verčia tave šitaip spręsti? – nesugalvodamas, ką atsakyti, paklausiau aš.
- Spręsti... Spręsti... – bičiulis atsidūsėjo, lyg dėl mano klausimo nebūtų verta net burną atverti. – Mes, žmonės, būtinai privalome apie viską spręsti. Privalome susidaryti savo nuomonę ir kuo tvirčiau jos laikytis, įsikibę iš visų jėgų ir pamiršdami, kokie riboti, kokie netobuli yra mūsų pojūčiai. Mes galvojame, kad jeigu ką nors paliečiame ranka – tai būtinai egzistuoja, o jei nerandame paneigimo kokiai nors išvadai – ta išvada būtinai teisinga. Tai iliuzija, supranti? Niekingas tikėjimas savo visagalybe, būdingas tik žemiausiems padarams. Man nereikia argumentų ir loginių išvedžiojimų, aš tiesiog suvokiu tai, ką kalbu. Tačiau žinai, kas yra svarbiausia? Tie, kuriems reikia įrodymų, greitai juos gaus. Klausi manęs, kokiu būdu įmanoma įrodyti tai, kas prieštarauja pačiai loginės išvados esmei? Labai paprasta, gerbiamasis. Tereikia, kad žmogus pajustų. Suvoktų savo būtį tokią, kokia ji yra, galėtų ne paliesti ją rankomis, ne išgirsti ausimis, o pajusti protu – netobulu ir ribotu, tačiau atviru siaubui vos tik jis susiduria su tuo, ko jam neskirta perprasti. Kai žmogus atsistos prieš savo esmę, nuogą nuo visų su iliuziniu pasauliu siejančių prasmių, jis pamatys. Pamatys tai, ką tau sakiau.

- Ir kaip ruošiesi jį prieš tą esmę pastatyti? – paklausiau, stengdamasis išlaikyti rimtą balso toną. Nerišli ir miglota Alano šneka vertė mane dar labiau gailėtis, kad įsileidau šį žmogų į namus, ir dabar pradėjau svarstyti, kaip kuo greičiau baigti šią nelinksmą viešnagę, kol beprotiškų mano svečio išvedžiojimų neišgirdo namų šeimininkė.
- Ar prisimeni susitikimą baržoje, plaukiančioje per Lamanšo sąsiaurį, mano drauge? – paklausė Alanas. Kai atsakiau, jog prisimenu kuo puikiausiai, jis nusišypsojo. – Mes aptarinėjome būdus, kuriais galima priartinti metafizinį suvokimą prie kūniškų žmogaus pojūčių. Aš minėjau architektūrą, erdvės ribojimo meną, kaip galimybę perteikti abstrakčias mintis, kurias iki šiol tegalėjo suvaldyti muzikantai ir poetai. Dabar suvokiu, jog pastatas yra daug galingesnis įrankis kūrėjo rankose, nei garsai ar žodžiai. Jis neprivalo būti uždaromas mintyse, jis yra materialus, ir veikia per materiją, žmogus gali būti visiškai neveiksnus – o pastatas jį veiks. Mažai kas mūsų laikais naudojasi visomis savybėmis, kurias gali turėti statinys,   ir dar mažiau kas jas suvokia. Tačiau tai nereiškia, kad magiška pastatų galia prarasta.
- Tu ruošiesi sukurti kažką, kas privers žmones patikėti tavo idėjomis? – apstulbęs paklausiau, ir buvo akivaizdu, kad nebesugebu tvarkingai sudėlioti mano galvoje šokčiojančių minčių.

Alanas atsistojo, mosteldamas palto skvernu, ir židinyje suplevėsavo blausios liepsnos.
- Pjero Tremo gatvė, trisdešimt keturi, Notinghilas. – iškilmingai pasakė mano draugas. – Nuoširdžiai lauksiu tavęs kiekvieną dieną, tikėdamasis, jog galėsi suteikti pagalbą, kurios prašiau laiške. Na, o dabar manęs laukia daug darbo. Lik sveikas!

Jis išdidžiai nužingsniavo durų link, neleisdamas man išlydėti, kaip dera. Nustebintas ir prislėgtas likau stovėti prieškambaryje, išsibudinau tik išgirdęs šeimininkės klausimą, ar viskas tvarkoje. Likusį vakarą praleidau galvodamas apie liūdną Alano Vironsono likimą, tikriausiai suluošintą dar vaikystėje, apie kurią jis man šiek tiek pasakojo. Motinos kaprizai be abejo sujaukė jo protą, o talentas, net drįsčiau pasakyti – genialumas, neleido pritapti visuomenėje, ir tas nepritapimas galutinai sužlugdė puikią asmenybę. Taip, artimiausiomis dienomis man reikės apsilankyti adresu, kurį pamišėlis atskleidė, ir su savimi atsivesti gerą daktarą. Trisdešimt ketvirtame name tikriausiai rasiu išprotėjusio architekto dirbtuvę, jis bus įsikūręs apleistame pastate ir didžiausią jo kambarį apstatęs molbertais, braižymo lentomis, užvertęs popieriais bei maketais. Vaizduotė man piešė įspūdingus, tačiau bet kokį realistiškumą praradusius kontūrus, kuriais bus išmarginti brėžiniai, o Alanas, sėdėdamas savo beprotybės vaisių apsuptyje, kliedės apie antgamtines žmogaus galias, kurias turės atverti jo suprojektuotas pastatas. Nepraradau vilties, kad dar galėsiu kaip nors jį ištraukti iš šio liūno.

Kitą dieną parašiau laišką vienam mano pažįstamam gydytojui, išmanančiam viską apie dvasinius negalavimus ir turinčiam gerą reputaciją. Pranešiau, kad artimiausiu metu jo pagalbos gali prireikti geram mano draugui, laiške kaip įmanoma detaliau išdėsčiau ligos pobūdį ir pažadėjau atvesti pacientą kai tik galėsiu. Vakare, apie šeštą, kebu nukakau iki Notinghilo. Tremo gatvė buvo siaura ir purvina, užgriozta tipiškais šiam niūriam priemiesčiui statiniais, kuriuose dažniausiai gyveno jokio skonio neturintys klerkai ir mažesnes pajamas gaunantys valdininkai. Tačiau suradęs trisdešimt ketvirtą namą nustebau: tai buvo nemaža, tvarkinga pusės amžiaus senumo vila su apsilaupiusiu, tačiau išmoningai nulipdytu fasadu, kairiame fligelyje pūpsojo plokščiastogis bokštelis, o langus ir frontoną puošė daili barokinė apdaila. Jei pastatas būtų stovėjęs kur nors užmiestyje, ranką duočiau nukirsti, kad tai – pasiturinčio ir išsilavinusio pono vasarnamis. Tačiau mieste jį matyti buvo itin keista, ir pamaniau, kad Alanui labai pasisekė kažką panašaus surasti.
Buvo vėlaus lapkričio vakaras, temo, tačiau languose nesimatė nei lempos, nei žvakės šviesos. Pasibeldžiau į paradines duris ir ėmiau laukti. Praėjus gal ketvirčiui valandos galvon pradėjo lįsti mintys, kad atėjau neteisingu adresu arba pamišęs bičiulis nusprendė iš manęs pasišaipyti, bet iš už kampo greitai išlindo murzinas vaikigalis, ir priėjęs prie manęs irzliu balsu liepė sekti paskui. Atpažinau, kad tai tas pats mažius, du kartus atnešęs žinutes nuo Alano. Jis apvedė mane aplink namą ir parodė nedidelį sausais krūmokšniais apaugusį kiemelį, kurio viduryje stovėjo iš lentų suręsta bakūžė. Paragintas užėjau į vidų, ir pamačiau Vironsoną, sėdintį visiškai tuščios patalpos viduryje. Jis buvo įsitaisęs ant aukštos trikojės kėdės su minkštu atlošu ir nedideliu laikikliu žibalinei lempai, rankose laikė bloknotą ir su šypsena žiūrėjo į mane. Iš pradžių nustebau neradęs aplink išmėtytų brėžinių ir maketų, kuriuos įsivaizdavau, tačiau galvon iškart dingtelėjo mintis apie šio žmogaus drovumą ir uždarumą. Nenuostabu, kad užuot demonstratyviai piešęs beprotiškas vizijas ant didelių popieriaus lakštų jis naudojasi bloknotu – taip sumažėja tikimybė, kad atsitiktinis svečias įtars kažką negero.

Mes pasisveikinome, ir Alanas pasakė apgailestaujantis, kad neturi kuo manęs pavaišinti. Esą visus pinigus jis skiria savo projekto įgyvendinimui, ir nenori rizikuoti bei jų pritrūkti. Senasis draugas atrodė lygiai taip pat, kaip ir vakar, kai lankėsi mano namuose. Kadangi lūšnoje nebuvo židinio, o medinių sienų plyšius košė vėjas, viduje buvo per žvarbu nusivilkti paltą; atsisėsti irgi nebuvo kur, todėl šiek tiek sutrikęs likau stovėti.
- Kad tu žinotum, mano drauge, kaip malonu pačiam ir planuoti, ir įgyvendinti savo projektą. – po valandėlės tylos pasakė Vironsonas.   – projektuoti kažką, derinti su užsakovu, atsižvelgti į nuomones tuzino žmonių, kurie dažniausiai nieko neišmano apie architektūros meną, galiausiai matyti, kaip kažkokie kreivarankiai avigalviai nemokšiškai paverčia tavo kūrinį niekam tikusiu pasityčiojimu... Toks darbo būdas man nesuprantamas, mieliau išvis nieko nedaryčiau, nei elgčiausi taip, kaip dauguma... tokių, kaip tu.
- Mielas Alanai, kad tu žinotum, kaip aš tau pritariu. – susitvardęs nusprendžiau, kad ginčytis su bepročiu yra beprasmiška. – mano nuomonė visiškai tokia pati, negaliu ištverti visų šitų beprasmybių.
- Vadinasi, sutinki man padėti? – pertraukė.
- Priklausys nuo to, kokios pagalbos iš manęs reikalausi.

Alanas atsiduso ir nudelbė žvilgsnį į grindis. Bloknotas jo rankoje šiek tiek drebėjo.
- Man tereikia žmogaus, kuriam galėčiau retkarčiais patikėti savo paslaptis. Kai kurie dalykai, kurie gimsta mano galvoje... Jie per dideli, ir nebetelpa. Reikia juos išlieti, kitaip tai ima mane ėsti iš vidaus, ir atsitinka... Štai taip. – jis atmetė į šalį palto skverną, ir ant kairės kojos paraitojo kelnes iki kelio. Mane nukrėtė šiurpas: blauzda buvo virtusi vienu ištisu, jau senokai surambėjusiu randu. Matėsi užsitraukusios žmogaus nagų žymės, lyg būtų bandyta rankomis nuo kaulo plėšti raumenį.
- Rodos tau rašiau, kad turėjau žmoną, šaunią jauną moterį iš Mančesterio. Tada buvau dar tik pradėjęs galvoti apie darbą, kurį man teks nudirbti siekiant savo tikslo, vedžiau ją ne tiek sužavėtas angeliško grožio ir tyros širdies, kiek norėdamas nuolat šalia savęs turėti žmogų, su kuriuo galiu pasidalinti mane draskančiais demonais. Ji neištvėrė, pabėgo į vienuolyną. Esi girdėjęs posakį apie tai, kad nusigraužti koją yra lengviau, nei ką nors padaryti? Tai buvo paskutiniai jos man pasakyti žodžiai – kad mieliau nusigraušianti koją, nei toliau gyvensianti su manimi. Tos minties buvo per daug, ji perpildė mano galvą ir pats matai, kas išėjo.

Buvau nežmoniškai išsigandęs. Supratau, kad šis beprotis daug pavojingesnis nei man iš pradžių atrodė, apėmė neviltis – baimė, kad nepavyks jo atsikratyti, kad jis gali mane bet kada sužaloti, o gal ir atimti gyvybę. Kovojau su noru bėgti, sprukti iš čia kuo greičiau, o kartu manyje blaškėsi pyktis ir gailestis šiai nelaimingai sielai.
- Matau, kaip tu išbalai, mano mielas drauge. – netikėtai maloniu balsu prabilo Alanas. – Nebijok, kitiems aš nepavojingas, jei kažką ir galiu padaryti – tai tik sau. Mintis, kad visas pasaulis yra kuriamas ir gyvuoja žmogaus galvoje, yra pernelyg įsišaknijusi mano pasąmonėje, todėl kai prarandu protą, jėgą naudoju tik prieš save. Ak taip, žinai, kas yra pasąmonė? Tiek to, nesvarbu. Manau, turėčiau tave kažkaip nuraminti, todėl papasakosiu apie savo projektą. Prisėsk... turbūt tiesiai ant grindų, jei tu ne prieš.  

Jis nulipo nuo kėdės, pasidėjo bloknotą ir įsitaisė turkiškai sukryžiavęs kojas. Pritūpiau priešais, stengdamasis išlaikyti padėtį, leisiančią man netrukdomam kuo greičiau pašokti ir išbėgti pro duris, jei tik kils pavojus.
- Laiške tau aprašiau kai kurias vietas, kuriose man teko buvoti. Apie dešimt metų – tik su nedidelėm pertraukom – aš keliavau, sėmiausi išminties ir kūriau planus, kaip ją pritaikyti. Lažinuosi, kad visame pasaulyje neatsiras žmogaus, mačiusio tiek daug kvapą gniaužiančių proto vaisių, kiek man teko stebėti – keliones planavau kruopščiai ir nė valandos nešvaisčiau veltui, todėl mačiau ir patyriau daugiau, nei eilinis keliautojas galėtų per visą savo gyvenimą. Lankiausi magiškose vietose, kalbėjausi su ypatingais žmonėmis. Nevarginsiu tavęs pasakojimais, ką man pavyko suprasti ir sužinoti – tavo protas nėra pasirengęs viso to priimti ir patikėti tokiais nepaprastais dalykais. Pakaks, jei pasakysiu, kad perpratau visas proporcijas, atskleidžiau visus dėsnius, kuriais vadovavosi mūsų protėviai vykdydami didžius žygdarbius. Supratau, kad architektūra yra didžiausias iš žmogui pasiekiamų menų, juk niekas negalėtų sukurti poemos, kuri išliktų tiek amžių ir būtų tokia pat magiška, kaip didžiosios Egipto piramidės, arba nutapyti paveikslo, kuris sukeltų tiek pat taurių jausmų, kiek sukelia slėpiningieji Atėnų šventyklų griuvėsiai. Architektūra, tik architektūra gali pakylėti kiekvieno žmogaus sielą, kad ji atitrūktų nuo materialaus pasaulio ir pasiektų tai, apie ką svajoja rytų jogai ir vakarų filosofai. Tik architektas gali leisti po jo rankų tvarinį vaikštančiam žmogui suvokti save taip, kad jam atsivertų visos paslaptys.

Alanas paėmė savo bloknotą ir pamojavo juo man priešais veidą.
- Čia, štai šiuose puslapiuose aš išdėsčiau planą labirinto, po kurį keliaujantis žmogus galėtų pasiekti tai, kas nepasiekiama. Užrašiau visus matmenis, visus dydžius, visas medžiagas. Stebiuosi, kaip niekas iki manęs to nepadarė – tokius skaičiavimus gali atlikti elementarius matematikos dėsnius išmanantis žmogus, o norint sužinoti pagrindus tereikia kelis metus pakeliauti. Tam, kad pastatytum magišką labirintą, nebūtina turėti nieko daugiau nei šiek tiek medžio, akmens ir darbščių rankų. Net nesiruošiu jo pradėti nuo pamatų – dalis to, ko man reikia, jau ir taip yra kiekvieno savo amatą išmanančio architekto plane, nes kai kurios amžinos tiesos archetipinės... Ar žinai, kas yra archetipas? Tiek to, nesvarbu. Iš pradžių norėjau pagal savo planą pertvarkyti tėvų dvarą Bristolyje, tačiau jis pastatytas išties nevykusiai, stebiuosi, kam galėjo ateiti į protą sukurti tokį niekam tikusį išplanavimą. Ieškojau paprastesnių ir greitesnių būdų įgyvendinti savo užmačias, todėl su nurodymais išsiuntinėjau tarnus po visą Angliją – ir štai, vienas pasiuntinys rado šį puikų namą čia, Notinghile. Nedelsdamas jį nupirkau, ir dabar nuo svajonės mane skiria tik truputis sunkaus darbo. Jau kelias dienas ištikimi samdiniai pluša šio namo viduje, visiškoje tamsoje pagal mano nurodymus griaudami sienas ir statydami naujas. Klausi, kaip gi sugebėjau kažką įkalbėti, kad vykdytų darbus, kurie tau tikriausiai atrodo panašūs į bepročio kliedesius? Ak, tame nėra jokios paslapties. Londonas pilnas vaikų, kuriais dienų dienas niekas nesirūpina ir kurie savo sielą atiduotų už duonos kąsnį. Vaikai daug tyresni ir nuoširdesni už bet kokį suaugusį žmogų, jie nepaliesti nevilties ir nesuvokia gyvenimo beprasmybės. Sąžiningai jiems moku, nors ir verčiu dirbti visiškoje tamsoje – namo langai iš vidaus uždengti storomis langinėmis, o ateityje juos išvis reikės užmūryti. Nenoriu, kad samdiniai matytų, ką kuria. Na o dabar... – Alanas atsistojo ir pažvelgė pro siaurą plyšį lūšnos sienoje. – jau sutemo. Atleisk, mielas drauge, kad varginu tave kalbomis – tačiau tai būtina mano sveikatai ir saugumui. Susisieksiu, kai man vėl reikės tavo pagalbos. Dabar gali eiti, ir prašau, neatskleisk niekam to, ką pasakojau – tai gali būti daug svarbiau, nei tau pačiam atrodo.

Sumišęs atsisveikinau, ir leidausi palydimas iki gatvės to paties irzlaus vaikigalio, kuris mane čionai atvedė. Sugrįžęs namo negalėjau iš galvos išmesti dalykų, kuriuos buvau išgirdęs; seno bičiulio idėjos atrodė panašios į tai, ką mes su juo aptarinėjom studijų laikais, tačiau daug brandesnės, o kartu paliestos beprotybės trupinėlio, kuris gali reikšti ir genialumą, ir visišką sveiko proto stoką. Abejojau, ar jam pavyks ką nors sukurti, nes kalbos apie galutinį tikslą buvo pernelyg miglotos ir nepagrįstos; labiausiai bijojau, kad baigęs darbą ir nepastebėjęs savo kūrinyje kažko antgamtiško Alanas visiškai atsiduos savo beprotybei, ir nuo to nukentės ne tik pats, bet ir ką nors sužalos. Susirūpinau tiek dėl savęs, tiek dėl kitų žmonių, su kuriais jis gali bendrauti. Šios baimės paskatintas jau kitą dieną nuvykau pas savo bičiulį gydytoją – norėjau paprašyti jo kartu su manimi keliauti į Notinghilą, apžiūrėti naujojo paciento. Nuoširdžiai papasakojau viską, ką man teko matyti ir girdėti, vaizdingai aprašiau subjaurotą draugo koją ir beprotiškas jo idėjas, tačiau kokia gi nuostaba mane apėmė, kai sulaukiau atsakymo.

Daktaras, vos išgirdęs Alano Volfgango Vironsono pavardę, garsiai nusikvatojo ir paklausė manęs, ar pats nesergu panašia liga. Jis tuoj pat man papasakojo, kaip prieš savaitę dalyvavo mokslų akademijos surengtoje paskaitoje. Pranešėjas, prisistatęs keliautoju ir architektu Alanu Vironsonu, kalbėjo apie gydomąjį poveikį, kuriuo neva gali pasižymėti ypatingos geometrinės formos ir erdvinės figūros. Tas poveikis, kaip paskaitoje pasakojo Vironsonas, susivedė į vienintelį dalyką – visišką naivuolių mulkinimą. Kalbantysis demonstravo akivaizdžius įrodymus ir rėmėsi liudininkų pasakojimais atskleisdamas, jog įvairiausių formų amuletus pardavinėjantys verteivos ir apie stebuklingas Egipto piramidžių galias pasakojantys mistikai – pavojingi šarlatanai, o taip pat negailestingai sutriuškino kelis jam prieštaravusius dvasininkus bei kiekvieną norintį pakvietė apsilankyti pas save namuose – Pjero Tremo gatvė trisdešimt keturi, Notinghilas – kur jis sukaupęs didelę kolekciją tokių beverčių ir net žalingų niekučių, skirtų lengvatikiams mulkinti. Daktaras griežtai atmetė mano prašymą vykti tuo adresu kaip pas pacientą, kadangi buvo įsitikinęs, jog ras tik sveiką žmogų ir jo surinktą apgavysčių kolekciją, kuria mielai pasigrožėtų turėdamas laisvo laiko, tačiau kadangi esąs pakankamai užimtas – jo laukia svarbesni darbai.

Visiškai palūžęs nedrįsau įrodinėti, jog į Londoną Vironsonas atvyko tik prieš kelias dienas, o jo laiškas visiškai prieštarauja ką tik papasakotiems dalykams. Mano pažintis su geru ir gerbiamu daktaru ką tik buvo sugadinta, apsijuokiau jo akyse ir nieko nepešęs ėmiau abejoti, ar viskas, ką mačiau ir girdėjau – ne sumaniai suręstas Alano pokštas, skirtas pasijuokti iš seno draugo. Niekada nepastebėjau savo bičiulio polinkio pokštauti, drįsčiau pasakyti, kad be šios savybės jis kažkokiu būdu išsiversdavo net jaunystėje – visuomet buvo rimtas ir net niūrus. Nusprendžiau, kad bet kas susijusio su Vironsonu yra ne mano reikalas, ir kad noriu pamiršti apie šią istoriją kiek įmanoma greičiau. Tačiau to padaryti man neleido laiškas, gautas po trijų dienų nuo apsilankymo pas daktarą. Pasistengsiu perteikti jo turinį kiek tik leidžia mano atmintis, tačiau prašyčiau nepykti, jei dalis jo atspindėta neteisingai arba buvo pamiršta, kadangi po to sekę įvykiai mane smarkiai paveikė ir užgožė ankstesnių dienų prisiminimus:

Gerbiamas drauge,

Noriu dar kartą padėkoti už tavo apsilankymą ir atsiprašyti už negerą įspūdį, kurį tikriausiai sukėliau. Taip pat pranešu, jog pagalba, kurios Tavęs prašiau, jau nebereikalinga – atleisk, kad priverčiau rūpintis. Mano suplanuoti darbai buvo įvykdyti daug greičiau nei tikėjausi, ir artimiausiu metu ruošiuosi suteikti savo kūriniui tokią išvaizdą, kokia būsiu patenkintas. Kol kas apsilankyti nekviečiu, tačiau neabejoju, kai viskas bus sutvarkyta – Tu būsi tarp pirmųjų, su kuriais pasidalinsiu savo triumfo akimirkomis. Dėl Dievo meilės, prašau nepasakoti niekam to, ką girdėjai ir skaitei, o ypač – neatskleisti mano paslapties artimiems žmonėms, kadangi tai gali turėti nenumatytų pasekmių. Taip pat noriu pasidalinti su Tavimi vienu liūdnu atsitikimu, labai paveikusiu mane ir paskatinusiu kuo greičiau tęsti darbą. Vakar, apie dešimtą valandą vakaro, pradingo vienas iš man padėjusių vaikų: visi dirbę namo viduje išėjo vos tik juos pakviečiau, tačiau vienas liko ir kiti sakė jo jau senokai negirdėję (priminsiu Tau, kad mano samdiniai dirba tamsoje ir susikalba šūksniais, kurie puikiai aidi namo viduje, tačiau neįveikia storų išorinių jo sienų ir todėl nėra girdimi kieme). Į vidų pasiunčiau savo ištikimiausią pagalbininką, pasiuntinį, kurį Tau ne kartą teko matyti – jis išnešioja žinutes su mano nurodymais ir pasitiko Tave tą dieną, kai pas mane lankeisi. Nepraėjus nė ketvirčiui valandos viename iš išėjimų pasirodė pirmasis vaikas, kurį laikiau pasimetusiu, tačiau jo ieškojusio pasiuntinio nesulaukiau iki šiol. Man šovė mintis, jog jis nuėjo ne ten, kur iš tiesų turėjo eiti – kol namo viduje kuriamas labirintas nėra užbaigtas, kai kurios jo vietos atitvertos specialiomis pertvaromis, kad vaikai ten nepatektų ir netaptų mano kūrinio įkaitais. Taip pat samdiniams leidžiu vaikščioti tik griežtai nustatytais takais, ir jie manęs klauso, kadangi vaikiškas jų protas leidžia suvokti visą galią, kurią spinduliuoja mano planas. Bijau, kad pasiuntinys nusprendė nepaklausyti draudimų ir įlindo kur nors, kur jam buvo uždrausta. Idant kiti vaikai neišsigąstų, pasakiau jiems, kad jis tiesiog pabėgo nuo manęs nes yra bailys ir išdavikas. O dabar privalau paprašyti šio to, kas gali skambėti itin keistai, tačiau yra būtina mūsų abiejų saugumui: labai prašau Tavęs, jei kada nors artimiausiu metu sutiksi tą berniūkštį, nekreipk į jį dėmesio ir apsimesk, kad niekada anksčiau nesi jo matęs, net jei jis elgsis priešiškai, bandys Tave kaip nors sužaloti ar ką nors iš Tavęs pavogti. Tikiuosi nepamirši šio prašymo, ir apgailestauju, jei juo sutrukdžiau Tavo ramybę.

Iki susitikimo.

Tavo Alanas.


Vienas įdomus įvykis paaiškino keistą pasakojimą, išdėstytą šiame laiške. Jį atnešė vienas iš Vironsono patikėtinių – anksčiau nematytas apdriskęs vaikigalis, ir prieš atiduodamas pareikalavo penkių pensų. Kai paklausiau, ar siuntėjas nesumokėjo, jis papasakojo man keistą istoriją – kad pakeliui į mano namus iš pasalų buvo užpultas Įkyruolio Džo, pačio bjauriausio bailio ir išdaviko visame Notinghile, kuris pabandė atimti laišką. Tas Džo yra toks nedoras, jog vakar išdavė poną Vironsoną ir pabėgo, o už pastangas ir mėlynes, gautas kovoje su juo ginant laišką, aš turėčiau atsidėkoti bent keliais pensais.

Ši istorija kiek praskaidrino man nuotaiką – supratau, jog vargšas pasiuntinys tiesiog pasinaudojo aplinkybėmis ir pabėgo nuo Alano, kuris jo dingimą palaikė nežinia kuo. Tai, kad iš pamišusio mano bičiulio šaiposi net maži vaikai, padėjo man išmesti iš galvos nemalonią istoriją su daktaru ir sugrąžino gyvenimą į daugmaž įprastas vėžes – ėmiau mažiau galvoti apie savo draugą, patikėjau jį esant nepavojingu, o visus nesusipratimus nusprendžiau laikyti sutapimais. Kitą dieną paskyriau darbui su brėžiniais, buvau užsidaręs kabinete, ir – kaip man dažnai atsitinka – nepaprastai pervargau. Naktį labai sunkiai sekėsi užmigti, o kai gerokai po vidurnakčio pagaliau nugrimzdau į slegiantį, neramų miegą, sulaukiau itin keisto sapno. Jame, visai kaip prieš pusantro dešimtmečio, su Alanu stovėjau Lamanšo vandenimis plaukiančios baržos denyje. Tačiau mano bičiulis buvo nebe tas liesas akiniuotas jaunuolis – jis atrodė visai taip pat, kokį prisiminiau iš nesenos viešnagės Tremo gatvėje. Ir dalykai, apie kuriuos kalbėjomės, labai siejosi su pastarųjų dienų įvykiais. Klausiausi pasakojimo apie tai, kaip pagaliau buvo užbaigta labirinto statyba – šiandien jame pradingo dar vienas vaikas, tačiau tai nesutrukdė pasiekti tikslą, ir atlikęs visus reikiamus ritualus, kuriuos išmoko savo kelionių metu atokiausiuose Žemės kampeliuose, Alanas įžengė pro pagrindinį įėjimą. Nors viduje tepraleido vos kelias valandas, jau dabar jaučia neįtikėtiną jėgą, kurią suteikia stebuklingos pastato formos; jis suvokė daugybę dalykų, kurie anksčiau atrodė nepasiekiami, atrado galią nežymiai įsiskverbti į kitų žmonių protus (būtent taip, pasak jo, ir atsidūrė mano sapne) bei mato prieš akis atsiveriančias naujas galimybės – greitai jis galės erdvę bei laiką valdyti daug geriau, nei aš galiu įsivaizduoti.

Ryte pabudęs pasijutau labai keistai, lyg būčiau ne tik nepailsėjęs, bet dar labiau pavargęs nei vakar. Nusprendžiau daugiau niekada taip nepersidirbti, ir dieną paskyriau poilsiui. Prieš pietus šiek tiek pasivaikščiojau, grįžęs paklausiau šeimininkės, ar niekas nebuvo atėjęs, ir ji patvirtino – niekas. Pamaniau, kad gal būt Vironsonas daugiau manęs nebekankins, gal jo pamišusioje galvoje užsimezgė naujas planas ir privertė išvykti kur nors į šiaurės ašigalį ar tropikus tobulų architektūrinių formų paieškoms. Tačiau po kelių akimirkų mane apėmė negera nuojauta, kuri pasitvirtino vos tik užėjau į savo kabinetą: ant rašomojo stalelio radau perlenktą popieriaus lapą, kurio ten tikrai nebuvau palikęs. Šalia gulėjo apversta rašalinė ir per pusę perlaužta plunksna, o ore tvyrojo keistas, šiek tiek nemalonus kvapas, kurį dažnai tenka jausti po audros – lyg sūrios jūros kvapai būtų susimaišę su degėsiais. Nesuprasdamas, kas atsitiko (mano privatumą gerbianti šeimininkė į kabinetą užeina tik tada, kai jai leidžiu), paėmiau lapą, ir atlenkęs jį aptikau laišką. Žodžiai buvo sunkiai įskaitomi, lyg rašyti vos plunksną nulaikančia ranka, keliose vietose trukdė pradurtas popierius ir išlietas rašalas, tačiau sugebėjau atpažinti Alano braižą.

Sukrėtimas, kurį patyriau, neleis man tiksliai perteikti visko, ką perskaičiau laiške – juo labiau, kai kurios vietos buvo tiesiog neįskaitomos. Negailėdamas jausmingų žodžių bičiulis atsiprašinėjo manęs už tai, ką padarė šiąnakt – neva jis nemanęs, kad įsiskverbimas į sapną turės tokį poveikį, ir pažada daugiau niekada šito nekartoti, nes kitą kartą padaryta žala gali būti neatitaisoma. Juo labiau, tai tapo nebereikalinga, nes dabar jis gali pasitelkti daug veiksmingesnes bendravimo priemones – erdvė jam jau beveik paklūstanti, greitai galėsiu ne tik su juo pasikalbėti, bet ir pamatyti jį gyvą bei sveiką, savo tikruoju pavidalu, kuris persikels į bet kurį norimą pasaulio tašką vienu metu būdamas  už mums suvokiamos materijos ribų. Toliau tęsėsi aprašymas neįtikėtinų galimybių, greitai atsiversiančių visiems, galintiems pasinaudoti Alano brėžiniais, bei raginimas tik truputį palaukti, nes aš esu pirmas, kuriam bus duotas raktas nuo trisdešimt ketvirto namo Pjero Tremo gatvėje.

Kai baigiau skaityti, mano širdis plakė kažkur kulkšnyse, o kojos linko. Puikiai suvokiau, kad čia ne pokštas, kad tai, kas parašyta laiške – visiška tiesa, kuri buvo ne tik neįtikėtinai nuostabi, bet ir siaubinga. Kai padėjau laišką į balą jau sustingusio rašalo, išsiliejusio iš apverstos rašalinės, Alanas stovėjo šalia manęs.
- Tai neįtikėtina. – pasakė jis. – prieš valandėlę vos galėjau nulaikyti rankose paprasčiausią plunksną, panašėjau į tirštą dūmą, draskantį realybę ir paliekantį po savęs ozono dvelksmą. Dabar vienu metu kalbuosi su tavimi, raminu nuo manęs pabėgusius vaikus ir einu tamsiu koridoriumi savo labirinte. Tačiau tai niekinga palyginus su tuo, ką greitai galėsiu padaryti. Nepyk, mielas drauge – kiekviena akimirka leidžia man pajusti vis daugiau, kiekvienas labirinto posūkis atveda į amžinos paslapties atskleidimą. Nori sužinoti, kaip kirpo barzdą Saliamonui, ką pusryčiams valgė Homeras ir kas nukalė tuos trisdešimt sidabrinių? Duok man kelias akimirkas, aš galėsiu sužinoti daug daugiau. Nebijok manęs, bent jau tol, kol galėsiu ištraukti tavo baimę kaip bjaurų pūlinį...

Prisipažinsiu jums, tirtėjau kaip lapas vėjyje, ir man pasirodė, kad kelioms akimirkoms praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau, kambaryje vėl likau vienas, išsiliejęs rašalas buvo tvarkingai nušluostytas, o ant stalo gulinčio laiško pabaigoje tvarkinga rašysena buvo pridurtas Post Scriptum – Alanas parašė, jog kelionės erdve iš jo ir aplinkinių vis dar atima per daug jėgų, todėl kol kas su manimi nebendraus.

Pakviečiau šeimininkę ir įsitikinau, kad ji nieko nematė bei negirdėjo. Dar valandėlę mąsčiau ką dabar daryti, neabejojau, kad esu visiškai sveiko proto, ir kad visi šie neįtikėtini įvykiai – tikri. Nors atėjo pietų metas, neprisiverčiau praryti nė kąsnio. Norėjau eiti pas kurį nors savo pažįstamą ir kito Alano pasirodymo laukti kartu, tačiau šios užmačios įgyvendinti nespėjau. Senasis draugas iš lyg niekur atsirado tiesiai prieš mane, svetainėje, viename iš krėslų – gal net tame pačiame, kuriame sėdėjo per patį pirmą savo vizitą. Veidas nebuvo nušviestas tos palaimingos šypsenos, kuria spinduliavo anksčiau, akys nervingai šokčiojo, lūpos buvo kietai suspaustos.
- Mielas drauge, ar žinai, kas parašė „Nekronomikoną“? - paklausė jis manęs. Nesulaukęs atsakymo šnirpštelėjo nosimi. – kažkoks nusmurgęs amerikietis, kuriam kilo mintis šitaip išgarsėti. O ar žinai, kada buvo pastatytos tos šventyklos Tailande, kuriomis aš taip gėrėjausi? Ne prieš šimtus tūkstančių metų, ir net ne prieš tūkstančius – vos prieš kelis šimtus. „Odisėją“ ir „Iliadą“ rašė skirtingi žmonės, Mozė savąjį tikėjimą sugalvojo įkvėptas Atono kulto, o... Atsiprašau, aš šiek tiek susijaudinau. Atleisk man, kuo daugiau sužinau apie aplinkinį pasaulį, tuo labiau suvokiu, kad jis labai skiriasi nuo to, ką mes įsivaizduojame, ir ne tik todėl, kad mūsų žinios apie jį tokios menkos. Pasaulis tiesiog kitoks, atleisk man, kol kas negaliu to paaiškinti – labirintas toks ilgas, o aš tiek mažai nuėjau. Net keista, kaip sugebėjau į šį nedidelį plotą sutalpinti tiek daug galios. Ak taip, neseniai pastebėjau, kad tu pasakojai apie mane vienam savo draugui, nes manei, kad esu pavojingas. Nebijok, aš nepykstu – šiek tiek pakeičiau laiko tėkmę, ir dabar tavo draugas pažįsta mane kaip didžios apgavysčių kolekcijos savininką, tikriausiai pats tai jau pastebėjai. Ir dar atleisk už kelis pensus, kuriuos turėjai sumokėti – tas vaikis, Džo, pasiklydo labirinte ir sugebėjo įveikti erdvę, tačiau tai jį ir pražudė. Manęs nepražudys, esu atsargesnis ir nuėjau daug toliau už jį. Taip pat prašau nepykti, kad vis pas tave lankausi, kadangi mano mintys sunkios, jomis reikia su kažkuo dalintis – tikrai nenorėčiau vėl patirti to, kas būna gniaužiant viską savyje. Apsilankysiu pas tave dar kelis kartus, o kai mano jėgos bus pakankamos, pats tave pakviesiu – suprasi, koks tai didingas jausmas eiti savo minčių koridoriais ir matyti pasaulį tokį, koks jis yra. O dabar – lik sveikas, iki kito susitikimo.

Ir jis vėl išnyko, o įdubimas krėsle, įspaustas svorio, palengva atsitiesė. Mano mintys buvo tuščios ir ramios – tai atsirandančio, tai išnykstančio Alano monologai sukėlė kažkokį nepaaiškinamą netikrumo jausmą, buvau apatiškas ir veikiau lyg per miegus. Snūstelėjau popiečio, bandžiau sėsti prie brėžinių, tačiau grafitas manęs neklausė. Nusprendžiau imtis rašyti dienoraštį, ir patikėjau popieriui kelias mintis apie šiandieną. Po to pastebėjau, kad visi senesni Alano laiškai pradingę – jų neliko nė pėdsako, pasigedau ir apie atvykimą pranešančių raštelių, ir rašalu aptaškyto popieriaus lapo, kurį radau ryte. Kol ieškojau laiškų, dingo ir ką tik ant stalo buvęs dienoraštis. Paprašiau šeimininkės, kad vakarienės nekviestų, ir iki vėlaus vakaro pragulėjau žiūrėdamas į lubas.

Kai laikrodis išmušė dešimtą, nusprendžiau šiek tiek pasivaikščioti – jei Vironsonas norės, mane susiras ir lauke. Apsirengiau, pasiėmiau skėtį ir išėjęs pro laukujes duris atsidūriau visiškoje tamsoje. Atsigręžiau atgal – vietoj durų užčiuopiau šiurkščią akmeninę sieną.
- Prieik arčiau, mano drauge. – išgirdau Alano balsą. – aš štai čia, už posūkio.

Viena ranka liesdamas sieną nuėjau balso kryptimi, aptikau posūkį, ir nieko už jo neradau.
- Atleisk, aš dar toliau, turėtum dar paėjėti. – pasigirdo balsas. Nusekiau jo link. – beje, ar žinai, kodėl labirintas? Nes pasiklydusio žmogaus judesiai labiausiai atspindi tai, kas vyksta pas mus galvoje. Elektros išlydžiai šaudo tarp plonyčių siūlelių, ir su jais klaidžioja mintys – posūkiais, koridoriais, laiptais, vis tolyn ir tolyn. Vis ratais ir ratais.
Statydamas koją užčiuopiau tuštumą, ir pusiausvyrą išlaikiau tik įsitvėręs kažkokios medinės sijos.
- Atleisk, ten laiptai, turėjau tave įspėti. – Alanas kalbėjo kažkur priekyje, jo balsas tolo vis labiau, ir aš pagreitinau žingsnį. – ar nesakiau, kokį neįtikėtinai didelį plotą man pavyko sutalpinti į šį namą? Jo koridoriais galima būtų klaidžioti šimtmečius, sulig kiekvienu žingsniu dešimtimis atskleidžiant sau pasaulio paslaptis ir amžinas tiesas. Pats niekada nebūčiau taip sugalvojęs, pamatavęs piramidžių akmenis ir palaipiojęs šventyklų griuvėsiais tikrai neatskleisi sau jokių dieviškų proporcijų. Nesuprojektuosi labirinto, kuriuo galėtum nueiti į savo mintis, o juo labiau – jo tikrai nepastatys saujelė benamių vaikų.

Nusileidęs ilgais laiptais patekau į vingiuotą koridorių, jis keliose vietose išsišakojo, ėjau tolumoje skambančio balso kryptimi.

- Tai aš pats pastačiau šią vietą. Visai neseniai. Kai įgijau pakankamai jėgų bent dalele perprasti pasaulio sudėtingumą, grįžau atgal ir pats surenčiau viską ką dabar matai – be mano pagalbos vaikai tebūtų sumeistravę kelis siaurus susiraizgiusius koridorius, ir tas kitas aš, kuriuo tuo metu buvau, iš nevilties būtų galutinai praradęs protą. Maniau, kad anksčiau ar vėliau šis kūrinys atves mane į kažką didingo – beribę išmintį, visagalybę, gal absoliučią tiesą. Todėl sukūriau paradoksą, uždarą ratą laike. O dabar pats einu ratais.

Bėgdamas koridoriumi paskui Alaną pamečiau skėtį, kelis kartus griuvau ir buvau atsitrenkęs į sieną, tolumoj artėjo ir tolo pažįstamas bičiulio žingsnių aidas.
- Žinai, anksčiau ar vėliau eidamas tokiu labirintu tu išmoktum ne tik matyti, bet ir kurti. Pavyzdžiui, pasaulius. Jei tas, kuris yra už sienų, tavęs netenkina – susikurk sau naują, gražesnį ir patogesnį, galios turėtų užtekti. Tik nesu įsitikinęs, ar jame taip pat nesugalvosi pasistatyti labirinto.

Už kažko užkliuvęs smarkiai susitrenkiau koją, tačiau nušlubavau toliau. Posūkiai, koridoriai, laiptai.

- Atleisk, kad tave čionai atvedžiau – įgijęs tam tikrą suvokimo laipsnį žmogus praranda valią, nes supranta, kad ji nebereikalinga. Tarkim, man pritrūko valios pačiam pas tave ateiti, todėl  pasikviečiau tave į čia. Tai ne visai tiesa, bet tikrosios priežasties tu nesuvoktum.

Dar tuzinas posūkių vejantis tolstantį, bet nenutolstantį balsą. Užlipau ant kažko minkšto, pasilenkiau, ir užčiuopiau savo skėtį.

- Šis labirintas pastatytas man, nebijok, tavęs jis niekaip nepaveiks – kaip nepaveikė ir to vaikigalio, kuris jame pasiklydo. Vaikis tiesiog pabėgo, o mintį, kad jis labirinte, aš pats sau įskiepijau į galvą – tai buvo tik eksperimentas, ar galiu daryti poveikį savo mintims praeityje. Pasirodo, galiu. Beje, ar tau nekilo klausimas, kokiu būdu tave suradau Londone po šitiekos metų?

Greitai aš pats atlikau eksperimentą – viename posūkyje tyčia palikau skėtį, pastatydamas taip, kad dar kartą eidamas pro šalį užkliūčiau. Žinoma, dar po kelių klaidžiojimo minučių taip ir atsitiko.

- Atleisk, kad kankinu tave, mano mielas drauge. Juk galėjau kankinti tuos vaikus, arba našlę, kurios namuose gyveni, arba daktarą, kuriam skundeisi – jokio skirtumo nebūtų, nes viskas yra tas pats, viskas – tik posūkiai mano minčių labirinte. Pasiklydau jame, ir niekada iš čia neištrūksiu. Galėčiau sunaikinti labirintą, tačiau tada sunaikinčiau ir save. Ir tave, beje, irgi. Tad nepyk – man reikia išlieti kai kurias mintis, kol jos neperpildė galvos ir dar galiu pasipasakoti savo įsivaizduojamam draugui, kuris neturi nei vardo, nei tikro gyvenimo, kuriam liko tik tai, ką aš įsivaizduoju. Tai viskas, daugiau tavęs neliesiu – eik ir džiaukis tuo, ką tau skyriau. Kitą kartą pasakosiu kam nors kitam. Sudie.

Balsas nutrūko, žingsniai tolumoje išnyko. Ėjau jau nebe koridoriumi, o lygiu grindiniu, priekyje pamačiau gatvės žibintą, kuris iš tamsos išplėšė kelias klasicistines šalimais stovinčio namo kolonas. Buvau nuėjęs vos kelis žingsnius nuo savo durų – apsisukau, grįžau, ir atsiprašęs šeimininkės, kad trankausi durimis tokį vėlų vakarą, užsidariau kabinete. Praleidau ten visą naktį ir pusę kitos dienos bandydamas prisiminti savo vardą, tačiau viskas, ką supratau – kad Alanas į mane kreipėsi žodžiu „drauge“. Dar pusdienį užtrukau rašydamas tai, ką dabar perskaitėte. Nebandysiu jūsų klaidinti sakydamas, kad visa tai gali būti tik mano vaizduotės vaisius – esu skaitęs daugybę pasakojimų, kurie baigdavosi tuo, kad pagrindinis veikėjas prisipažindavo negalįs atskirti kur tiesa, o kur sapnas. Aš žinau, kad visa tai iš tiesų įvyko, galiu dar kartą nuvykti į Notinghilą ir įsitikinti, kad Pjero Tremo gatvės trisdešimt ketvirto namo langai užmūryti, o vienintelės durys neatsidaro. Stovėdamas šalia beveik jausiu, kaip viduje begaliniais savo minčių koridoriais blaškosi Alanas Volfgangas Vironsonas, vis pirmyn ir pirmyn, vis ratu ir ratu.

2012-03-11 15:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-28 23:18
klimbingupthewalls
gerai, kad klubas privertė įveikti tokias apimtis, nes kūrinys tikrai vertas dėmesio. tai stipriausias šio numerio kūrinys, mano vertinimu. autoriui neturiu pastabų, nes jis kur kas geriau išmano tiek fantastikos, tiek literatūros dalykuose, o man niekas skaitant tiek ir neužkliuvo, kad norėčiau cituot, diskutuot ar ginčyt. labai norėtųsi, kad tokio lygio darbų rašyke būtų daugiau.

5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 05:46
omnia
Šį tekstą skaitai, kaip tam tikrą imitaciją. Tarsi stebėtum scenoje aktorių, klausydamas nioliktojo realijomis prisotinto monologo. Mąstai ne apie personažo savijautą, o tik apie režisieriaus: kaip jis turėjo įsijausti į tamsų svetimą amžių, naktimis atsargiai nusimesdamas negabios vaidybai meilužės ranką ir tyliai sėlindamas prie šaldytuvo.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-22 11:47
Lengvai
Komentaras yra parašytas anksčiau, prie kurio neturiu nieko naujo pridėti.

Klubui 4,8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-16 22:38
Ona_Razumienė
Atėjau. Be reikalo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-15 11:11
Ona_Razumienė
Daugiakalbiškumas regimas, tačiau skaityti galima, dalimis, neskubant. Viskas yra, ko reikia prozai. Almanachui tinka.4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-03 00:34
Erla
Anksčiau esu pakomentavusi, į kūrinį įsigilinau. Paliko įspūdį.
Almanachui 4.85
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-01 00:46
Daineko
monotoniškai prasidėjo, bet įsibėgėjo. Alanui pavyko. charizmatiška persona, kraupiai. tekstas galėjo sustoti ties labirinto įrodymu, nes tolesnė seka tiesiog neturi prasmės. 3.8
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-31 13:44
IB
IB
Man prailgo skaityti, reiškia kažką vertėtų tobulinti. Gal labiau išryškinkite intrigą? Na ir žinote, visi tie bandymai įsiskverbti į sapnus ir panašiai kelia nuobodulį, nes tai atrasime veik visuose šiuolaikiniuose kūriniuose.
Almanachui 3,4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-22 01:55
kondensofkė
f me.
kai pradėjau skaityt, labai nemažai ką norėjau pasakyt. kad ir kaip man atrodo šitoks gotikinis pasakojimo stilius tinka tik poe hawthornui ir žinoma stokeriui, ir kaip šitie dialogai atrodo nenatūralūs nes negi tu tikrai manai kad net tais laikais žmonės šitaip kalbėjo? capote zjbs neogotika, pelkės ir piktą menantys siluetai languose, bet dialogai kaip iš ką matau tą rašau. nors šitie tavo Tiek to, nesvarbu. buvo geri geri.
kai perskaičiau kokį trečdalį turėjau nueit pasiimt alaus, nes suprantau kad čia ilgam įkliuvau....

žodžiu bet nesvarbu visiškai nes tobula. kažkur po antro laiško buvo tas momentas kai visiškai permušė "va čia aš sėdžiu rašyke ir skaitau kaip valius rašo fantastiką" ir istorija pasidarė atskira nuo konteksto ir nuo autoriaus ir nuo viso to šūdo kai sėdi ir matai teksto trūkumus. nes nėra dalykų be trūkumų bet geroj istorijoj tu jų nematai, b**t. pasidarė baisiai įdomu kaip čia viskas bus. ir svarbiausia pabaiga visiškai nenuvylė, o ne atvirkščiai!

žinai, kai čia kažką skaitai ir galvoji o geras bet jeigu būtų taip baigęsi tai būtų geriau? taip nebūna kai sėdi fotely ir skaitai the fall of house of usher. tai va, negalvojau kad kada nors taip pasakysiu čia, bet taip nebuvo ir skaitant šitą istoriją. eiktusau kai geras. mokėčiau pinigus :D fo real
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-09 11:47
twentyTwo
...To, Ko priežastis  mano gyvybei esti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 10:16
twentyTwo
Pats žmogus  architektūos statinys su  minčių labirintais, kokius tik statinius mes nestatome savo tamsoje... gali atsitverti užmūrinti duris, bet gali ir atsiverti, tik tada  kyla pavojus - į mus gali įsibrauti plėšikiška dvasia.. kaip tai įvyko herojui, užvaldytam didybės manijos pačiam savo proto jėgom pasiekti ir valdyti metafizinius pasaulius... tad esame ant pamišimo ribos, jei nepasitikime Tuo, Ko priežastimi esame, Kas mus pastatė sunarstė  Mater - Mistikus įsčiose.
Perskaičiau antrą kartą, įtraukiantis statinys... tik nesiblaškymui, o šviesiam apmąstymui  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 00:14
Erla
Įvedant į pasakojimą, pažymima, kad architektas turintis žydiško kraujo, kas būdinga filosofiniam talentingam architekto stereotipui. Šios meno rūšies pamatai padėti prieš mūsų erą, išlikę iki mūsų dienų materiame pavidale. Architekto santykis su užsakovu, projekto įgyvendintoju, autoriaus siekis pačiam įgyvendinti savo kūrinį, - tai amžina idėjos įgyvendinimo problematika. Ant tų realijų kūrinyje vystoma fantazijos kūrinio siužetas, filosofinių paieškų, pamąstymų fone. Pasakojimas gan įdomus, man primena mini romaną. Galima būtų plėtoti.

,, minėjau architektūrą, erdvės ribojimo meną, kaip galimybę perteikti abstrakčias mintis, kurias iki šiol tegalėjo suvaldyti muzikantai ir poetai. Dabar suvokiu, jog pastatas yra daug galingesnis įrankis kūrėjo rankose, nei garsai ar..'', - reiktų pažymėti, kad tai teigėjo požiūris -archit. - erdvės ribojimo menas.5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 23:20
Mylista sutinka su viskuo
Perskaičiau dar kartą, po metų, ir šituo skaitymu pasirodė geresnis, nei pirmu. Va ko norėtųsi daugiau rašykuose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-17 22:21
dsfds
Mano draugas Aleksandras Vasilijus Vironsonas buvo kilęs iš senos pijokų giminės, jo tėvas turėjo vieną tų 14 laidos chruščiofkių Lazdynų mikrorajone, jį po karo statė BAMO geriausi iš geriausiu, statyba nepalyginamai geresne uz dabartine ir taip toliau

Susipažinau su Aleksandru 19 trule kai grįžinėdamas iš univiero gėrėjausi besiartinančios audros debesimis isitaises kazkur ten.

intarpas, palinkusios raides: Vienatvėje praleista vaikystė ir keistos, kartais gąsdinančios knygos, man draugija – o tarp savo mėgstamiausių klaikioji Mikroekonomika.

taip ėmėme (ką ėmėme? aš ėmiau :) bendrauti.

škart atpažinau jame giminišką sielą, kadangi greitai išaiškėjo mums abiem bendras susižavėjimas laukinio, nevaržomo meno ir žmogaus širdies gelmes apnuoginančios filosofijos sąryšio idėja.

:)))


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-30 13:26
Lapalių Vanagas
"Skaityti, neįmanoma sustoti"  - tariau sau, perskaitęs vos trečią šio darbo pastraipą.  Tos smulkios detalės, stilistika, veiksmo vieta, siužetas prašyte prašosi tęsinio.
Visapusiškas gėris, ne tik fanatstiką mėgstantiems :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-04 18:45
begemotas_
įdomus ir originalus darbas
pakankamai mažame tekste labai daug įvairios informacijos, smulkių detalių, kurios galiausiai pamirštos lieka užmarštyje ir niekur nebe sužaidžia
tai turbūt nėra didelis minusas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-05 19:28
01
01
Man labai patiko, ir stilius, ir pasakojimas. Beje, labai myliu istoriją, dar ir dėl to tokie visokie kūriniai žavi, o tuštybių mugės kūrinukų nemėgstu - tai vat tokie atgaiva. Tik galvoju, ar praeito amžiaus pradžioje buvo Anglijoje paplitęs vardas "Alanas".
Notinghilas man visuomet siejasi su mistika, beje )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-31 02:27
St Sebastianas


Kažkur paminėta, kad pagrindinis personažas nerašo dienoraščio, bet štai netoli nuo pabaigos dienoraštis dingsta nuo stalo. Ir viskas. Negi kas nors tikėjosi, kad apie šį kūrinį galėsiu pasakyti ką nors daugiau? Negi kas nors tikėjosi pamatyti mano pagyrimus, jog šiame kūrinyje puikiai išlaikytas savitas stilius? Negi manėte, kad pasidžiaugsiu, jog iš tiesų yra du personažai? Įtikinamas pasaulis? Puiki istorija? Jūs kuo mane laikote? Aš gi atlieku baudžiamojo dalinio funkciją, kuris turi prie ko nors prisikabinti, susidoroti su meniška siela, sudirbti kūrinį. Neoficialiai galiu pasakyti, kad nežinau kokia mūza įkvėpė autorių parašyti šį kūrinį, tačiau rekomenduoju griebti ją už... už... žodžiu, griebti už ten, už kur galima pagriebti ir nepaleisti. Nemaniau, kad šio konkurso metu apie kurį nors kurinį galėsiu pasakyti, kad tai puikus kūrinys. 5 balai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-30 08:23
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
alanas edgaras valkas konanas doilis?

ar daktaras dūlitlis?

not so bad.

nesutinku dėl imperatyvo su komentavusiu, kad stiliaus parodija nėra stilius, tačiau šiam tekstui taikliai tinka toks pasakymas.

jei valkas būtų truputi daugiau postmoderno įvedęs, t.y. padaręs vistik tą stilių iš stiliaus parodijos tai būtų bebejonės geriau. ale nepadarė. gal bandė ale nepavyko.

o šiaip gabalas neblogas ypač kai įveiki tuos dūlitliškumus pirmoje pradžioje ir galų gale dsikasi iki veiksmo / vykmo (na true story) pradžios.

aš nzn. kokias užduoti sau kėlė rašęsysis ale bet tačiau galiu pasakyti kad pvz. a.e.poe atradęs dedukcinį metodą ir detektyvinę literatūrą yra pelnytai "užmirštas" konano šešėlyje, nes a.e. buvo nemodernu. tai buvo viduramžiai ir tai tebuvo prototipas. aišku labai faina ir prototipą skaityti, bet konanas kaip vulgariai jis bebūtų nuvalkiotas -- vistik jau moderni literatūra. ten po visais tais "tvarkingais jaunuoliais", "padoriom moteriškėm" ir kitais 19 a navarotais vistik jauti slypinčią ironišką šypsenėlę. galbūt konanas šypsojo rašydamas nes darė tai dėl smagumo, nes lyg ir netraktavo pats rimtai tų pasakojimų watsono vardu, bet šypsojo enywai. štai tokios šypsenos pasigendi e.a.poe kūriniuose ir mr. valko tekste too.

ta šypsena IMHO ir yra postmodernizmas.

nors kita vertus bbz gal tai jau išsisėmę ir kaip sykis modernu yra kaimietiškas romumas būdingas poe ir kiteims to laikotarpio nihilistams.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-30 01:10
Laukinė Obelis
Ilgai atidėliojau šio darbo skaitymą. Ir labai džiaugiuosi, nes tai ne tas, kurį pridera skaityti "probėgom".

Ką galiu pasakyti? Du trečdalius skaičiau susižavėjusi: pasakojimas sudėtas į griežtą rėmelį, kur visi varžteliai kruopščiai užveržti, kalba tiksli iki tobulumo. Autorius toks apsukrus, kad, idant nepatektų į spąstus, net Alano laiškų originalų mums nepateikė, o perpasakojo juos pagrindinio veikėjo lūpomis!

Perskaičiusi paskutinę teksto dalį šiek tiek suglumau. Kažkodėl pasirodė, kad vietomis pernelyg neatsargiai slystelėta į šalį su stiliui netinkančiais emociniais įsijautimais, pasiplepėjimais. Tarytum keli varžteliai būtų išsijudinę. O ryškios ir grynos mintys apie architektūros filosofiją pabaigoje tiesiog susigeria į sapną. Ar tai pateisinama? Norėtųsi, kad būtent ten deimantas sužvilgėtų stipriausiai.

Ir apimtis... Duok Dieve, kad aš neteisi, bet man susidarė įspūdis, kad čia nei kuolas, nei mieta. Dedu galvą, kad daug kas pageidautų trumpesnio teksto. Ir jie teisūs - čia tikrai būtų galima išsitraukti peilį ir gerokai pasidarbuoti. Tačiau, jei pati būčiau autorė, pasielgčiau priešingai - išplėtojus siužetą, įpinus dar kelias linijas (pavyzdžiui, to dingusio vaiko), būtų puikus kūrinys.

K1 gi, linkiu laimėti šį konkursą! Jei paklaustų manęs asmeniškai, duočiau antrą vietą, po "Vyšnių spalvos kilimėlio". Gal ne vietoje čia apie tai pasakiau, bet ai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 35]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą