Išpažintis (30)

Gera
gaiviu oru alsuoti -
visa siela ir kūnu -
pavasariui atsiduoti.
Žydi daržai, sodai,
o kiek žiedų -
nei pirkti,
nei parduoti.

Delsiu. Laukiu.
Kasu duobę.
Skainioju žiedlapius.
- Neatvažiuoji, vėlinies
ir man šalta
lyg būtų
atėjusios Vėlinės
ir bėga dienos, naktys -
žalios, geltonos, mėlynos
ir bėga mano metai
ir bėga, mano vasaros -
šilumos ir meilės - išsiilgusios,
lyg laukiniai žvėrys.

- Ar draugais, liksime?
Skaitau, užmirštus laiškus
kaire ranka
parašytus,
o dienos ir naktys -
pilnos žuvėdrų klyksmo,
žuvėdrų
laivus išlydinčių.

- O kiek žiedų, pumpurų -
nei pirkti,
nei parduoti -
skabau žiedlapius
orams atvėsus
ir deginu
pernykščius lapus,
lyg kaire ranka -
parašytus laiškus
ir nubundu -
netikėtai avarijai -
prie mūsų namų,
šalia mūsų - meilės
griūvėsių
ir kasu duobę,
kažieno
svažinėtam šuniui,
kasu, lyg sau duobę...

Pavasaris -
buvo gera
gaiviu oru alsuoti
ir sutikti tave
ir ištarti, tavo vardą
ir lyg pirmą kartą
sutikti tave,
ties atlapotais vartais
ir pirmutinę
pavasario puokštė -
tau atidoti.