Namas nr 34

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 

Namo savininkas, žilas, kuprotas senis, atrakino duris, įžengė į vidų. Nelabai skubėdamas surinko išsidraikusius and grindų laiškus, įmestus pro siaurą duryse pašto angą, tada juos padėjo ant batų dėžės, stovinčios visai šalia įėjimo.
Vėliau į mus atsisuko, kviesdamas užeiti, o pats dingo koridoriuje.
Penkios minutės.
Kada sugrįžo, jau buvome spėję sušilti.
Saulės gelsva šviesa keliavo aukštyn žemyn sienomis, namas arodė šviesus ir erdvus. Mums patiko tirštais dažais pieštas paveikslas su nežinomo miesto atvaizdu, kuris kas kart vis likdavo šešėlyje, norėdami jį apžiūrėti, priėjome arčiau.
- Jeigu ieškote šilto ir jaukaus namo, šis būtų idealus, - staiga išgirdome. - Nugyvenau čia visą savo ilgą amžių, užauginau šeimą. Šiais laikais jaunos poros išpuikusios, joms vis kas nors neįtinka, arba nežino ko nori. Mmm...
Tuo tarpu mes visi išgirdome švilpiantį arbatinuką.
-  Užkaisiu arbatos, atplėšiu laiškus, o jūs žvalgykitės. Prašom. Didelį įspūdį pirkėjams palieka neįprasto dydžio miegamieji, taip pat platūs koridoriai, aukštos lubos. Kiti stebisi nepergirdimomis sienomis. Sako, tai kažkoks stebuklas anglų architektūroje. Ką gi, namas iš tiesų labai geras. Turėjau keletą rimtų pirkėjų, tačiau vėliau jie visi persigalvodavo, teisindamiesi, kad namas pastatytas šalia triukšmingos gatvės. Taip pat buvo pareiškusių, kad mano namuose vaidenasi, įsivaizduojat? – nusijuokė. - Kur čia gali vaidentis? Per visą gyvenimą nieko panašaus nebuvau girdėjęs! – jis skėstelėjo rankomis.
Mes pasukome prie lango, pažvelgėm pro stiklą.
– Ar girdi ką nors? – Sri klausiu.
Sri žvelgė į priešais gatvę, į tolstančias mašinas, jo juodos akys blizgėjo, keliavo. Gal – kad pirmą kartą rinkomės namą.
Vėliau jis atsisuko į mane, bet nieko taip ir nepasakė.
– Patiko, nepatiko? – nenustygstu. Reikia kažką nuspręsti. Tark ką nors.
– Nežinau.
– Naktį ramu kaip kalnuose, - pasakė senis. Prisidegė cigaretę ir pasišalino.
Kiek vėliau, kai likome dviese, Sri mane apkabino ir staiga jam už nugaros pasigirdo stiprus garsas; gretimoje palangėje tovėjusi tuščia vaza kaukštelėjo ant grindų ir pabiro. Tai pasirodė labai keista. Juk mes jos net nepalietėme. Kada įžengėme į vidų, mes ją pastebėjome, ji stovėjo ant palangės krašto.
Išgirdęs triukšmą atbėgo šeiminkas.
– Aš sutvarkysiu! – sušuko. - Jūs tik nepergyvenkite! – susijaudinęs pažvelgė į dalimis pabirusią vazą, ir nebepakėlė daugiau galvos.
Sri išsižiojo, norėdamas greitai jam viską paaiškinti, bet staiga nutilo ir dėl to man pasidarė labai gėda, aš nusisukau ir užsimerkiau. Norėjau būt kitur.
– Viskas per mane, -  staiga išgirdau Sri kalbant, - Atleiskite. Atsirėmiau nugara į vazą ir ją nustūmiau.  
– Nesijaudinkite, tai juk visiškai nesvarbu! – jam atsakė jis be jokio riksmo, tik susigūžęs ant gridų, nepasijudindamas iš vietos. Kiek  vėliau, kai ėjome link autobusų stotelės, aš paklausiau Sri, kodėl jis taip pasakė, kad sudaužė tą vazą.
– Turėjau jam paaiškinti. Argi kitaip galėjau?
– Betgi tu jos nepalietei. Nebūtum pasiekęs net ir žengęs platų žingsnį.
– Tiesa. Tačiau kokį atsakymą turėjau sugalvoti?
Laukdami autobuso, atsigrežėme į tą namą, pažymėtą 34 numeriu.
 –  Žinai, kodėl jam nepavyksta jo parduoti? - sakau Sri. –  Pažiūrėk, juk jis iškrypusiais langais.