Išpažintis (29)

Visą savaitę -
dirbom, išsilaistėm
ir susėdom
ant pažaliavusių laiptų,
o pro langus -
mėnulis pateka
ir saulė leidžiasi
ir naktis
lyg rožė
skleidžiasi.

Ir žiūri
prisimerkusios -
vyrų ir moterų akys
į žvaigždes
paklaikusias
ir naktis lyg nuotaka
į vyrų širdis, sielas
ir žvaigždžių
girliandos -
sužimba
ir naktis
ašaroja, žliumbia
ir nušvinta
šlakuotas
mėnulio veidas.

Bandysiu ir aš
į kosmosą
duris atkelti,
bandys ir vyrai
į žvaigždes
pasinerti -
su visais
savo kirviais,
su visais
savo pjūklais,
o paukščiai
lyg žmonės -
miegoti rengiasi
ir paukščiai
ir žmonės minga -
pabandę
ir mūsų Ateitį
lyg žvaigždes
sulesti.

Naktis
lyg rožė skleidžiasi
ir nuo manęs -
akių neatitraukia.
Savo vualį
nuplėšia nuo veido
ir mėnulis nori -
tą naktį suvedžioti
ir man pripiršti,
o kas, atsisakyti
neleidžia?

Naktis
kaip rožė skleidžiasi
ir iš po juodų,
baltų sijonų -
žydras apatinukas
matosi.
Paspaudžiu skambutį
ir saulė pateka
ir mėnulis
nusileidžia
ir renkasi
žemiškos žvaigždės
iš visų visatų.